Aleksejus ir Vladimiras Nikiforovai: dirbti su Jūsų vaikais mums garbė ir džiaugsmas

Visą savaitę, birželio 13 – 17 dienomis, vasaros stovykloje su jaunaisiais „Geležinio vilko“ ledo ritulininkais dirba legendinis treneris Aleksėjus Nikiforovas ir jo sūnus Vladimiras, šiuo metu atstovaujantis „Quad City Mallards“ komandą ECHL lygoje. 

Su treneriais kalbėjomės apie jų įspūdžius iš Vilniaus, ledo ritulį ir „būsimus Zubrus ir Kasparaičius“.

 

Kokį įspūdį Jums paliko Vilnius?

A.Nikiforovas: Grįžti į Vilnių visada smagu. Nors jau 17 metų gyvenu JAV ir turiu amerikos pilietybę, tačiau nelaikau savęs amerikiečiu. Ir dabar seku naujienas. Vilniuje gyvena mano mama. Pats čia pradėjau savo karjerą, ilgą laiką dirbau treneriu Elektrėnuose. Lietuvoje gimė mano vaikai. Manau, kad Vilnius yra nuostabus miestas. Tiesa, jis labai maloniai pasikeitė per tą laikotarpį, nuo 1991-ųjų, kai jį palikau. Vilnių aplankau periodiškai, beveik kasmet. Man labai smagu stebėti šį progresą. Keičiasi ne tik miestas, keičiasi ir žmonės: jie tampa laisvesni, bet išlieka labai disciplinuoti ir imlūs. Tai labai jaučiasi ir dirbant su vaikais. 

 

Norite pasakyti, kad jaunieji ledo ritulininkai amerikiečiai ir lietuviai skiriasi?

V. Nikiforovas: Tikrai taip! Dirbti su „Geležinio vilko“ auklėtiniais yra džiaugsmas. Jie labai motyvuoti. Jiems viskas įdomu: klausosi trenerio, vykdo užduotis, netgi prieina ir patys klausia patarimų, kaip padaryti geriau. Jie treniruotę „atidirba“ ir stengiasi iš jos pasiimti viską. Aš pats pradėjau ledo ritulį žaisti jau būdamas JAV, kai man buvo septyneri.  Galiu pasakyti, kad labai skiriasi vaikų požiūris į sportą: amerikiečiams niekas neįdomu, jie ginčijasi su treneriu, o čia – atvirkščiai.

A. Nikiforovas: Papildysiu sūnų, kad motyvuoti ne tik vaikai, bet ir tėvai. Amerikoje turbūt vaikų apatija kyla iš tėvų apatijos. Tėvai beveik nesidomi, kuo užsiima jų vaikas, kaip jam sekasi. Mane vis dar maloniai stebina, kad čia po treniruotės tėvai prieina prie manęs, nuoširdžiai domisi, kaip jų vaikui sekėsi, patys atlydi ir pasiima vaikus. Nuostabu, kad jūs sugebėjote išlaikyti tvirtas šeimos tradicijas. Aš labai didžiuojuosi lietuviais šiuo aspektu.

 

A.Nikiforovas: Daugybę. Tikrai daugybę tokių, iš kurių „gali kažkas užaugti“, jeigu jie ir toliau sėkmingai eis šiuo keliu. Jie dar per jauni, kad galėčiau drąsiai teigti, kiek profesionalių ledo ritulininkų užaugins „Geležinis vilkas“. Kaip rodo mano darbo praktika, koją pakišti vėliau gali ir sveikata, susiformavę fiziniai duomenys, motyvacijos nebuvimas paauglystėje. Kai kurie – galbūt sąmoningai nesirinks profesionalaus sportininko kelio. Tačiau, jeigu klausiate, kiek potencialių „Zubrų ir Kasparaičių“ suskaičiavau – galiu pasakyti, kad šioje stovykloje tikrai daugiau nei dešimt.

 

V. Nikiforovas: Jis „kietas“. Žaisti ledo ritulį yra „kieta“. Tikri vyrai žaidžia ledo ritulį. 

Na o jeigu rimtai, tai aš manau, kad užsiimti bet kokiu sportu, profesionaliai, neprofesionaliai, kiekvienam vaikui yra būtina. Man 28-eri metai, pats užaugau Niujorke, kur daugybė skirtingų kultūrų, gerų ir blogų žmonių, todėl labai lengva pasiklysti. Amerikoje per pastarąjį dešimtmetį daugybė problemų kyla iš to, kad jaunimas neturi kuo užsiimti, todėl trainiojasi gatvėmis, susideda su bloga kompanija. Sportas padeda susikoncentruoti į tikslą ir nukreipti energiją teisinga linkme. Iš savo aplinkos pastebėjau, kad žmonės, kurie aktyviai užsiėmė sportu vaikystėje, užaugo daug geresniais žmonėmis ir galbūt juos tai apsaugojo nuo klystkelių.