Į Švediją sugrįžusio M. Armalio laukia didesnė rolė ir galimybės atgaivinti NHL svajonę

Prieš keletą mėnesių, po dviejų metų pertraukos, sėkmingai į Lietuvos rinktinę sugrįžęs ir auksą pasaulio ledo ritulio čempionato IB divizione iškovojęs Mantas Armalis laukia dar vieno sugrįžimo – dar gegužę pasirašęs sutartį su „Skelleftea AIK“ klubu jis, taip pat po dviejų metų pertraukos, sugrįžta į aukščiausią Švedijos lygą (SHL).

 

 

Pastaraisiais metais M. Armalis išgyveno visiškai skirtingas vasaras: dar 2016 metais po puikaus sezono Švedijoje, vasarą jis jau turėjo kontraktą su NHL San Chosė „Sharks“ klubu, ruošėsi stipriausios planetos lygos ekipos treniruočių stovyklai, o JAV ledo ritulio specialistai nenurašė jo ir kovoje dėl antrojo vartininko pozicijos „Sharks“ komandoje. Visgi, sužaidęs vos pusantro kėlinio draugiškose rungtynėse, lietuvis buvo išsiųstas į šalies antroje pagal pajėgumą (AHL) lygoje žaidžiančią „Barracuda“ komandą, o taip prasidėjo ne patys lengviausi vartininko metai.

 

Sezonas AHL lygoje buvo banguotas: ne kartą stebinęs puikiais pasirodymais, jis stabilumo išlaikyti nesugebėjo bei per visą sezoną sužaidęs 24 mačus užfiksavo ne pačią geriausią 88,5% atremtų metimų statistiką, o jam dažniausiai tekdavo iš šalies stebėti geriausiu lygos vartininku pripažinto jo kolegos Troy‘aus Grosenicko žaidimą. Sezono pabaiga apskritai buvo tokia, kurios mūsų šalies atstovas veikiausiai nenorėtų net prisiminti – „Barracuda“ komanda nusprendė jam suteikti vos trečiojo vartininko rolę: ledo ritulininkas ne tik nefigūravo komandos paraiškoje rungtynėse, tačiau ir negalėjo atvykti į rinktinę bei padėti jai grumtis pasaulio čempionate.

 

Po nelengvo sezono M. Armalio laukė ir tikrai nelengva vasara. Nors vartininką į Europą norėjo sugrąžinti ne viena šio kontinento ekipa, ledo ritulininko agentas po sezono atskleidė, jog laukdami pasiūlymų iš JAV, jis ir jo klientas sugrįžimo į Europą bent jau iki vasaros galo nesvarstys. Deja, tačiau pasiūlymo iš stipriausių JAV lygų mūsų šalies atstovas taip ir nesulaukė, o Europos ekipoms jau susiformavus savo sudėtis, sezoną iš Plungės kilęs žaidėjas turėjo pradėti neturėdamas atstovaujamos ekipos.

 

Lietuvio laukimas tęsėsi iki pat spalio, kai katastrofiškai sezoną pradėjusi Rygos „Dinamo“ atsisveikino su Justinu Petersu ir į laisvą poziciją norėjo įsigyti būtent M. Armalį. Nors mūsų šalies atstovu tuo metu jau domėjosi ir dar viena KHL ekipa bei vienas Švedijos aukščiausios lygos klubas, kaimyninės šalies ekipai ir žaidėjui pavyko rasti susitarimą, tad mūsų šalies atstovas jau sezonui įsibėgėjus prisijungė prie KHL lygoje rungtyniaujančios komandos, kurioje jo laukė konkurencija su sezoną ne itin stabiliai pradėjusiu Janiu Kalniniu.

 

Panašiai kaip ir San Chosė, M. Armaliui ir Rygoje dažniau teko stebėti puikiai žaidžiantį komandos draugą: gavęs savo šansą sužibėti J. Kalninis ilgą laiką beveik neklydo, o jo antra sezono pusė paliko įspūdį ir kur kas aukštesnius tikslus keliančiai „Jokerit“ komandai, kuri šią vasarą prisiviliojo latvį į savo gretas. Pagerėjęs J. Kalninio žaidimas gerokai apsunkino M. Armalio galimybes pajusti žaidybinį ritmą: sezono eigoje sužaidęs porą mačų iš eilės lietuvis kitos galimybės kartais turėdavo laukti ir daugiau nei mėnesį, o sužaisti trijų pilnų mačų iš eilės jis per visą sezoną progos taip ir nesulaukė.

 

Vos 12 mačų (91,1% atremtų metimų) per sezoną tikrai nėra tas rodiklis, kuris turėtų džiuginti 25-erių metų vartininką, o po tokių metų M. Armalis antrą kartą ilgai laukti nenorėjo: dar gegužę pasirašė dviejų metų sutartį su „Skelleftea AIK“ ekipa ir šią vasarą pasitiko ne tik būdamas užtikrintas dėl kitų metų karjeros stotelės, bet ir su tikslu pasiruošti tokiam sezonui, po kurio jis sugrįžtų į NHL klubų radarą.

 

 

„Skelleftea AIK“ neabejotinai yra viena stipriausių pastarųjų metų Švedijos pirmenybių komandų. Per paskutinius aštuonis sezonus į SHL finalus jie nepateko vos kartą – 2016-2017 metų sezone. Tiesa, iš septynių bandymų finaluose jie triumfavo vos du kartus, o paskutinį Švedijos čempionų titulą iškovojo dar 2014 metais.

 

Prie 52 SHL reguliaraus sezono mačų pridėjus „Skelleftea AIK“ jau įprastai tenkančius 10-16 mačų atkrintamosiose varžybose bei mačus Čempionų lygoje, gausime pakankamą kiekį rungtynių, kurių turėtų užtekti tiek M. Armaliui, tiek ir jo kolegai Gustafui Lindvallui, kurio karjeros istorija labai panaši į Lietuvos ledo ritulio rinktinės vartininko įveiktą kelią.

 

Geras žaidimas trečioje Švedijos lygoje, po jo kitąmet sekantis fantastiškas žaidimas antroje Švedijos lygoje, metai antrojo vartininko rolėje SHL lygoje bei fantastiškas kitas sezonas, po kurio ledo ritulininkas būna pastebimas ne tik Švedijos ledo ritulio specialistų. 2012-2016 metais tokiu taku praėjo M. Armalis, o G. Lindvallas tai išgyveno pastaruosius keturis metus. Negana to, abiem šiems žaidėjams progą SHL lygoje suteikė klubai, kuriuose jie buvo gynę vartus jaunimo ekipose: lietuvį į SHL pakvietė „Djurgardens“, kuriai M. Armalis buvo atstovavęs gindamas jaunimo iki 16 metų ekipos vartus, o jo kolega iš Švedijos apskritai užaugo būtent „Skelleftea AIK“ akademijoje, kurios pagrindinėje ekipoje jis rungtyniaus jau trečią sezoną.

 

Tiesa, verta pastebėti, jog savo duomenimis neišsiskiriantis 183 cm ūgio M. Armalio kolega prieš šį puikų keturių metų laikotarpį jau buvo gavęs progų SHL lygoje ir jomis nepasinaudojo, o sužibėti jam pavyko jau tada, kai aukščiausios lygos specialistai nebetikėjo šio 27 metų žaidėjo galimybėmis žaisti aukščiausiame lygyje. Pernai G. Lindvallas buvo antras SHL lygoje tiek pagal atremtus metimus (93%), tiek pagal vidutiniškai praleidžiamus įvarčius (1,81 per 60 žaidimo minučių), bet net ir tai nepadėjo jam nukonkuruoti suomio Joni Ortio ir jis sužaidė gerokai mažiau mačų nei jo kolega (26). Nors švedui ir vėl numatoma atsarginio vartininko rolė, galima neabejoti, jog jis lengvai pagrindinės vartininko pozicijos M. Armaliui neužleis, o jei praėjusį sezoną demonstruotą žaidimą jis rodys ir šiemet, mūsų šalies atstovui teks gerokai pasistengti nukonkuruojant šiek tiek vyresnį savo kolegą.

 

 

SHL lyga yra puikus tramplynas į NHL lygą, o į ją išvyksta ne tik gynėjai ar puolėjai: praėjusį sezoną stipriausiose planetos lygoje vartus gynė septyni žaidėjai su šios lygos klubais kontraktus pasirašę po sezono Švedijoje, o dar du jau priklausydami NHL ekipoms būdavo išsiunčiami patobulėti šios Skandinavijos šalies čempionate ir po to sėkmingai sugrįždavo už Atlanto. Neskaičiuojant žaidimo Europos klubuose per NHL lokautą, pagal šį rodiklį iš Europos lygų jiems prilygsta tik Suomijos „Liiga“, kurioje prieš NHL tobulėjo taip pat 9 vartininkai, o KHL (7) pagal šį rodiklį jiems net nusileidžia.

 

Visgi, iš visų šių į NHL iš Švedijos persikėlusių žaidėjų, nė vienam iš jų nebuvo daugiau nei 23-ejų metų, tad 26-ąjį gimtadienį rugsėjį švęsiančiam M. Armaliui norint sugrįžti į JAV teks kiek sudėtingesnis kelias. Jei prieš porą metų, kaip ir kiti jaunieji SHL vartininkai, jis buvo pasikviestas dėl savo potencialo, tai dabar lietuviui teks įrodyti, jog jis jau dabar yra pasiekęs tą lygį, kuris leidžia būti naudingu ekipai ir stipriausioje planetos lygoje.

 

Ne vieną NHL klubą žavėję puikūs M. Armalio duomenys niekur nedingo, tad mūsų šalies atstovui beliks pasistengti įrodyti, kad pastarieji du sunkūs metai ne tik nepradangino žaidėjo potencialo, tačiau ir padėjo tapti žaidėju, kuris jau dabar yra pasiruošęs mesti iššūkį dėl vietos NHL ekipoje.

 

Jau visai netrukus (rugpjūčio 14 dieną) M. Armalis su savo ekipa startuos kontrolinių mačų cikle, o sezoną Švedijos klubas pradės jau rugpjūčio 31 dieną Čempionų lygos mače su „Bolzano“ ekipa iš Italijos. Belieka tikėtis, jog ateinančiais metais mūsų šalies atstovą kur kas dažniau matysime ant ledo, o ne vaizdą stebintį iš šalies, o savo žaidimu jis primins, kodėl vos prieš porą metų dėl jo parašo kovojo ne viena NHL komanda.