Kaip Lietuvos ledo ritulininkai istoriją kūrė (II dalis)

 

Kasgi buvo tie žmonės, kurie gynė šalies garbę 1938 m. pirmenybėse Čekoslovakijoje? Mūsų komandoje absoliučiai visi buvo mėgėjai. Tais laikais Lietuvoje jokių profesionalų nebuvo. Gal tik išskyrus jau minėtą legionierių. Kiekvienas rinktinės ledo ritulininkas turėjo savo profesiją. Tiesa, R.Čerškus apgailestavo, jog dar nepavyko išsiaiškinti visų mūsų 1938 m. rinktinės žaidėjų pavardžių, vardų ir likimų. Niekaip nepavyksta nustatyti Jociaus (kitur rašoma Juciaus), kuris, tikrai yra žinoma, po karo liko Kaune, o po to išvyko į Vilnių, vardo bei pėdsakų.

 

Lietuvos komandos sudėtyje buvo 10 žaidėjų iš Kauno klubų: puolėjas Jurgis Grigalauskas, puolėjas Vytautas Ilgūnas, gynėjas Antanas Kuzmickas (visi iš „Tauro“ komandos); vartininkas A.Mačius, puolėjas Juozas Klimas (abu iš Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos komandos); gynėjai Bronius Kuzmickas, Vladas Karalius (abu iš LFLS komandos); puolėjai Eleuterijus Bačinskas, Alfredas Hofmanas (KVK-JSO) ir Jocius (iš Kauno jachtklubo komandos). Kadangi pirmenybių organizatoriai išlaikymą garantavo 16 delegacijos narių, tai į Prahą dar vyko ir vartininkas Alfonsas Gudaitis (iš „Tauro“), puolėjai Vladas Matulevičius, Stasys Vasaitis (iš KJK) ir Vilhelmas Dornas (iš LGSF).

 

„Mūsų rinktinės kapitonu buvo J.Grigalauskas. Įdomus sutapimas, jog gimiau ir augau tame pačiame name, kuriame anais laikais jis gyveno. J.Grigalausko tėvai Kaune, Gedimino ir Kęstučio gatvių kampe, turėjo vaistinę. Iš tiesų ir dabar ten dar yra vaistinė. Jurgis kažkada net buvo išrinktas geriausiu Lietuvos ledo ritulio puolėju. Jis buvo labai geras žaidėjas, todėl tapo ir rinktinės kapitonu. Aišku, kadangi jis buvo vaistininkų sūnus, tai sau galėjo leisti ir firminių ledo ritulininko apsaugų nusipirkti“, - pasakojo R.Čerškus.

 

A.Mačius buvo batsiuvys, B.Kuzmickas - karo lakūnas, o, pavyzdžiui, S.Vasaitis - aktorius. Be to, kad visi mūsų rinktinės ledo ritulininkai buvo skirtingų profesijų atstovai, jie vasarą pačiūžas iškeisdavo į kitas sporto šakas.

 

Jei dabar kas paklaustų, kuo žymūs Elektrėnai, turbūt visi atsakytų, jog ledo rituliu. Juk ten išaugintos dabartinės mūsų šios sporto šakos žvaigždės. Tačiau, pasak R.Čerškaus, tokie Elektrėnai anuomet buvo Vilkaviškis. Tiksliau - Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazija.

 

„Tos gimnazijos fizinio lavinimo mokytojas Zigmas Varanka išaugino ne vieną Lietuvos rinktinės žaidėją. Tai ir J.Klimas, ir E.Bačinskas. Tiesa, mokytoją su žmona, važiuojančius vežimu kaimo keliu, po karo sutraiškė okupantų sunkvežimis. Galbūt tai buvo padaryta ir tyčia. Įdomu tai, jog Vilkaviškyje buvo aikštelė, kurioje ilgai laikydavosi ledas. Kaune jau telkšodavo balos, o ten dar galėdavai žaisti“, - sakė tyrinėtojas.

 

 

Negana to, kad, kaip minėta, lietuviai prisidėjo prie to, jog latviai ir estai greičiau perėjo prie kanadietiško ledo ritulio, bet jo paslapčių kauniečiai kartu su rygiečiais išmokė ir rusus. R.Čerškus pasakojo, kad čia pasižymėjo Z.Ganusauskas, J.Pimpis, V.Vaškelis, o ypač - Juozas Klimas, kuris buvo labai geras ledo ritulininkas ir vienas didžiausių šios srities žinovų.

 

„Rusų ledo ritulys oficialiai prasidėjo 1946 m. J.Klimas prisidėjo prie rusų ledo ritulio istorijos atsiradimo. Taigi, vyko pirmosios Rusijos ledo ritulio pirmenybės. Rungtynės buvo suorganizuotos tuo pačiu metu penkiuose miestuose. Latvijoje, dvikovoje tarp Estijos ir Latvijos „Dinamo“ komandų, teisėjavo J.Klimas. Beje, prieš šių pirmenybių startą latviai rusų treneriams bei teisėjams dar pravedė seminarą. Apie tai sąžiningesni Rusijos sporto istorikai dar kažkiek užsimena“, - pasakojo R.Čerškus.

 

Ledo ritulio tyrinėtojo teigimu, iki tol rusai net neskirdavo pačiūžų rūšių. Prasidėjus Rusijos pirmenybėms į Kauną atvažiuodavo įvairios komandos. Rusai į rungtynes atsiveždavo pačiūžas, skirtas greitajam čiuožimui.

 

„Kadangi Kaune visi jau seniai žaidė kanadietiškąjį ledo ritulį, tai publikai tos pačiūžos su ilgais peiliais sukeldavo juoką, - kalbėjo R.Čerškus. - Įdomu tai, jeigu rusų kalba ieškosime duomenų apie ledo ritulį, tai minima, kad pirmąjį įvartį Rusijos pirmenybėse 7 min. įmušė jų žaidžiantis treneris mače Archangelske tarp vietinės komandos ir Maskvos ekipos. O iš tikrųjų pirmasis pasižymėjo to paties mokytojo Z.Varankos auklėtinis iš Vilkaviškio gimnazijos Vladas Danilevičius, rungtynėse Kaune 2 min. mūšyje su Užhorodo ekipa. Tad Kaune, prie Halės, prasidėjo rusų ledo ritulio istorija. Tačiau jiems tai nepatogi tiesa. O antrąjį įvartį įmušė ukrainietis, 3 min. Kaune. Tai buvo išlyginamasis įvartis, nors galiausiai mes laimėjome 12:1. Tad jų tas neva pirmasis įvartis iš tiesų buvo tik trečiasis. Taigi rygiečiai ir kauniečiai, kurie nebuvo pasitraukę į Vakarus, išmokė rusus ledo ritulio. Senajai kauniečių kartai tai buvo plačiai žinomas dalykas, bet oficialiai nebuvo skelbiamas.“