Titulinis » Naujienos » Kaip Lietuvos ledo ritulininkai istoriją kūrė

Kaip Lietuvos ledo ritulininkai istoriją kūrė

2018-02-28
Aistė Labinaitė, "Respublikos" priedas "Sporto gyvenimas"
 1938 m. Lietuvos rinktinė debiutavo Europos bei pasaulio ledo ritulio pirmenybėse tuometinėje Čekoslovakijoje. Kalnų mūsiškiai nenuvertė, tačiau ryškiai įsirašė savo vardą į istoriją. Jie netgi buvo pavadinti pirmenybių sensacija. Be istorinės šventės ant ledo, tada lietuviai dar minėjo ir Valstybės atkūrimo 20-metį. Praėjo lygiai 80 metų ir Lietuva jau švenčia 100-metį. Šia proga „Respublika“ pakalbino ledo ritulio istorijos tyrinėtoją Robertą Čerškų, kuris papasakojo ne tik apie tų laikų Lietuvos rinktinę, 1938 metų pirmenybes, bet ir mūsiškių nuotykius Prahoje.
 
Įtaka kaimynams

Ledo ritulys Lietuvoje pradėtas žaisti 1922 m., tuomet buvo suburta ir pirmoji šalies šios sporto šakos komanda, sužaistos pirmosios rungtynės. O nuo 1926 m. Lietuva jau turėjo ir savo ledo ritulio pirmenybes, kuriose varžėsi keturios ekipos.

„Nepriklausomoje Lietuvoje tokio žodžio kaip „čempionatas“ iš vis nebuvo. Tai vadinosi pirmenybėmis. O tie, kas jas laimėdavo, buvo meisteriai. Įdomu tai, jog mes dar turime vieną meisterį - vyriausią Lietuvos sportininką Joną Murauską. Jam 104-eri. Tai labai šviesi asmenybė. Jis žaidė ledo ritulį, buvo ir Nepriklausomos Lietuvos ledo ritulio meisteriu (1935-1937 m.)ir okupuotos - čempionu (1948 m.)“, - pasakojo R.Čerškus.

1932 m. Lietuva Rygoje išbandė savo jėgas ir pirmosiose oficialiose tarptautinėse rungtynėse. Tiesa, jos mūsiškiams nebuvo pergalingos - 0:3 nusileista kaimynei Latvijai. Pažvelgus į šiuos laikus turbūt kiekvienas išgirdęs teiginius „Latvija“ ir „ledo ritulys“ nė nemirktelėjęs pasakytų, jog kaimynai yra stiprūs šioje sporto šakoje ir turi gilias tradicijas. Pasak R.Čerškaus, taip yra dėl to, jog anuomet Latvijoje ledo ritulys daug sparčiau vystėsi ir labiau išpopuliarėjo dėl socialinių skirtumų.

„Vilnius buvo okupuotas, Kaunas, nors ir didmiestis, bet naujai sukurtas. Ryga buvo stambus pramoninis miestas, tad ten ir miesto jaunimo buvo daugiau. O juk ledo ritulys vis tiek daugiau miestietiškas sportas. Čia reikalinga ir atitinkama danga, ir pačiūžos, apsaugos, lazdos ir pan.“, - pridūrė ledo ritulio tyrinėtojas.

Pasak R.Čerškaus, ledo ritulys Lietuvoje gali pasigirti tuo, jog vienintelė iš visų sporto šakų 1937 m. jau turėjo ir legionierių. Kauno LFLS komandai atstovavo Edgaras Merfis (Edgar Murfy). Jo karjera ir baigėsi Kaune, mat sportininkas patyrė sunkią galvos traumą.

„Jis žaidė ir už Kauno rinktinę, kai Kaune viešėjo stipri Rytprūsių komanda iš Karaliaučiaus. Prieš tai žaidė žinomuose Prancūzijos klubuose ir net gynė šios šalies rinktinės garbę. Tiesa, jis pats buvo amerikietis. Tuometė Kauno spauda labai gyrė jo žaidimo techniką, kuria jis neabejotinai, kiek spėjo, pasidalino ir su kauniečiais ledo rutulininkais.“ - svarstė R.Čerškus.

Tačiau, jo teigimu, Lietuva gali didžiuotis ir tuo, kad davė stiprų akstiną visų trijų Baltijos šalių ledo ritulio vystymuisi. Mat pradžioje Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje buvo žaidžiamas vadinamasis „rusiškasis ledo ritulys“ - bandis. Tai į ledo ritulį panaši sporto šaka, kuri turi futbolo elementų. Čia taip pat yra pačiūžos, kiek kitokios lazdos, tik vietoje ritulio - kamuoliukas, ir žaidžiama 11 prieš 11.

„Generolo Jono Jurgio Bulotos sūnus Kęstutis, kuris buvo Lietuvos įvairių sporto šakų pradininkas ir meisteris, studijavo inžinerinius mokslus Berlyne. Jis ten lankė vietinį - Berlyno pačiūžų klubą. Ten jau intensyviai buvo žaidžiamas kanadietiškas ledo ritulys, - kalbėjo R.Čerškus. - Grįžęs į Lietuvą K.Bulota pradėjo stipriai propaguoti kanadietišką ledo ritulį. Tai padėjo greičiau įsitvirtinti šiai sporto šakai visame regione, išstumiant į praeitį rusiškąjį bandį. O Sovietų Rusija prie jo ir liko. Rusai iki 1946 m. praktiškai visai nežinojo, kas tas kanadietiškas ledo ritulys.“

Anksčiau ledo ritulys buvo žaidžiamas po atviru dangumi. Taigi orai šiai sporto šakai darė didžiulę įtaką. Pas mus juk žiemos nevienodos, tad, jei ledas pažliugsta, tampa neįmanoma žaisti, tai ir pirmenybės neužbaigiamos. R.Čerškaus manymu, galbūt tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos rinktinė anksčiau nedebiutavo pasaulio pirmenybėse. Mūsiškiai, dėl permainingų orų ir nuo to priklausiusių treniruočių, galbūt nesijautė pakankamai stiprūs.

Netikėtos kainos

Vykti į 1938 m. pasaulio pirmenybes Čekoslovakijoje buvo surinkti stipriausi Lietuvos ledo ritulininkai. Juos atrinko Lietuvos vandens ir žiemos sporto sąjungos vadinamasis „Ledo komitetas“ prie Kūno kultūros rūmų. Be to, kadangi tai buvo labai svarbus įvykis Lietuvos ledo ritulio istorijoje, atskiri klubai už savo lėšas dar papildomai siuntė savo žaidėjus. Tiesiog kad šie pasižiūrėtų, pasitobulintų.

„Šioms pirmenybėms buvo kažkiek išskirta valdiškų pinigų. Rinktinė į Prahą važiavo traukiniu. Iš visų komandų mūsiškiai atvyko pirmieji. Kadangi šeimininkai jau antrą kartą rengė pirmenybes pas save, tai jų spauda labai atkreipė dėmesį į naują komandą iš Lietuvos. Pilni laikraščiai buvo žinučių apie lietuvius. Tiesa, Prahoje studijavo nemažai lietuvių, tai du specialiai tam tikslui atrinkti studentai - Končius ir Trejus (vardai nežinomi - aut. past.) - mūsų šalies rinktinę pasitiko Prahos geležinkelio stotyje ir lydėjo visos viešnagės metu“, - sakė R.Čerškus.

Dar prieš išvykstant į pirmenybes Čekoslovakijoje buvo nutarta, kad Lietuvos rinktinės žaidėjai savo naudotas kūno apsaugas paliks namie. Viskas turėjo būti įsigyta jau nuvykus. Tad buvo išskirta tam tikra suma pinigų ir tikėtasi, jog to užteks. Orientuotasi buvo, žinoma, pagal kainas Lietuvoje.

„O Lietuvoje žmonės buvo įvairių materialinių galimybių. Kai kurie tas apsaugas pasigamindavo patys, turtingesni - nusipirkdavo sporto prekių parduotuvėse, kurių buvo nemažai. Taigi rinktinė nuvažiavo į Prahą, pasižiūrėjo į kainas ir pamatė, kad neišeina nusipirkti, per brangu (250 litų - vienas komplektas). Veikiausiai mūsiškiai įsigijo nepilną komplektą. Gaila, nebėra žmonių, kurie galėtų tai paliudyti. Tačiau manau, jog ši situacija vėlgi turėjo lemiamos įtakos mūsiškių pasirodymui pirmenybėse“, - svarstė tyrinėtojas.

Startas nustebino

Buvo planuota, jog pirmenybėse kovos 16 komandų, suskirstytų į keturias grupes. Tačiau prieš startą savo dalyvavimą atšaukė Prancūzija bei Olandija. Tad beliko trys grupės. Mūsiškiai kartu su rumunais, lenkais, vengrais ir šveicarais pateko į A grupę. Vasario 11 d. lietuvių laukė pirmosios rungtynės. Mūsiškių varžovais buvo rumunai. Šiame mače, kaip sako R.Čerškus, Lietuvos rinktinė „iškrėtė šposą“ ir tapo pirmąja pirmenybių sensacija. Pastarąjį pavadinimą jai priskyrė Čekoslovakijos spauda.

„Lietuva iškovojo istorinę pergalę 1:0 (0:0, 1:0, 0:0) įveikdama Rumuniją. Įvartį pelnė Vytautas Ilgūnas. Dar gerokai anksčiau, iki pirmenybių pradžios, prasidėjo įvairios spekuliacijos mūsų tuometinių priešų stovykloje - Lenkijos spaudoje. Buvo teigiama, jog Lietuva, neva kaip krepšinyje, prisikvietė JAV lietuvių, tai čia - Kanados lietuvių. Tad pradžioje visi su šiokia tokia baime žiūrėjo į mūsų rinktinę. Juk Rumunija prieš tai jau buvo septynis kartus planetos pirmenybėse dalyvavusi, patirties turėjo, nebuvo naujokė, o taip pat tai juk didelė šalis“, - pasakojo tyrinėtojas.

Sakoma, gera pradžia, pusė darbo. Tačiau šiuo atveju lietuviams Prahoje šis posakis nepasitvirtino. Po to sekė trys skaudūs mūsiškių pralaimėjimai - 1:8 (0:4, 0:3, 1:1) prieš lenkus, 1:10 (0:2, 0:4, 1:4) prieš vengrus ir 0:15 (0:9, 0:2, 0:4) prieš šveicarus.

„Atrodo, gal ta antra nesėkmė prieš lenkus ir nėra labai baisi. Tačiau pasižiūrėjus į atskirus kėlinius, tai gausiau įvarčiai į mūsų vartus pradėjo kristi, kai lenkai eliminavo mūsų lyderį puolėją V.Ilgūną. Gal tai tik mano „sąmokslo teorija“, bet galbūt tai buvo padaryta tyčia, kai lenkai pamatė, kad mūsų žaidėjai žaidžia be apsaugų? Dabar vis tiek nieko neįrodysi. Tačiau, kai mūsų lyderis iškrito iš rikiuotės, pagal rezultatus matosi, kad komandos žaidimas sutriko, pasipylė daugiau praleistų įvarčių“, - teigė R.Čerškus.

Čekoslovakijos spaudoje dėmesio sulaukė ir mūsų pagrindinis vartininkas Antanas Mačius. Mat jis labai neįprastai gynė vartus.

„Tiesiog jis išeidavo labai toli nuo vartų. Toks jo žaidimas sukėlė žinovų kritiką, bet publikai tai patiko. Tačiau juk Lietuva pirmas rungtynes laimėjo, vadinasi, ta jo taktika pasiteisino. O po to jis jau kukliau išeidavo iš tų vartų, galbūt susigėdo po kritikos. Tad ir tai kažkiek galėjo nulemti lietuvių triuškinančius pralaimėjimus kituose mačuose. Taigi mes buvome tokie savotiški“, - pridūrė R.Čerškus.

Čekų simpatijos

1938 m. pasaulio pirmenybėse, kurios kartu buvo ir Europos pirmenybės, triumfavo Kanados komanda. Finale ji 3:1 (3:1, 0:0, 0:0) nugalėjo Didžiosios Britanijos ekipą. Bronza atiteko šeimininkams. Čekoslovakija kovoje dėl trečiosios vietos 3:0 (1:0, 2:0, 0:0) pranoko Vokietijos komandą. Lietuva tarp 14 ekipų galutinėje pirmenybių įskaitoje su Latvija ir Austrija pasidalijo 10-ąją vietą.

„Kalbant apie komandų pajėgumą, tai tais laikais Didžioji Britanija buvo stipri. Joje žaidė nemažai kanadiečių. Šveicarijos komanda taip pat labai stipri buvo. Tiesiog tai buvo turtinga šalis, kurioje ir daug ledo, ir daug galimybių. Čekoslovakija irgi neblogai žaidė. Su Latvija taip pat visi jau skaitėsi“, - teigė ledo ritulio tyrinėtojas.

Anuomet čekai labai simpatizavo lietuviams. Visa publika sirgo už mūsiškius. Pasak R.Čerškaus, tų laikų Čekoslovakijos simpatija Lietuvai buvo visapusiška. Juk tada mes turėjome tuos pačius geopolitinius priešus.

„Šios pasaulio ledo ritulio pirmenybės vyko vasario 11-20 d. Taigi sutapo su Lietuvos valstybės atkūrimo 20-mečiu. Tačiau vasario 16 d. Lietuva nepateko į tolimesnį etapą ir rungtynių nebeturėjo. Tokiu laiku lietuviai jau galėjo važiuoti namo. Tačiau šeimininkai suorganizavo oficialų Lietuvos rinktinės ir visos Lietuvos pagerbimą. Tuo metu vyko labai svarbios Čekoslovakijos ir JAV rungtynės. Pagerbimas vyko per pertrauką tarp kėlinių. Nors čekams tai buvo ypač svarbus mačas, tačiau jie nepagailėjo dėmesio ir parodė išskirtinę pagarbą mūsų šaliai. Štvanico žiemos stadione tada buvo apie 10 tūkst. žiūrovų. Lietuviams buvo įteikta Čekoslovakijos vėliava ir krištolinė vaza. Sugrojo abiejų tautų himnai. Ceremonija buvo palydėta aplodismentais“, - pasakojo R.Čerškus.

Šios sporto šakos tyrinėtojas įsitikinęs, jog Lietuvos ledo rituliui po šių istorinių pirmenybių galėjo atsitikti taip, kaip krepšiniui 1937 m. Populiarumas galėjo smarkiai padidėti. Deja, taip nenutiko.

„Pirmiausia, galbūt tai būtų paskatinę Vyriausybę įrengti dirbtinės dangos areną, kas buvo būtina. Pirmenybėse Prahoje kitų komandų vadovai stebėjosi, kad Kaunas dar neturi dirbtinės dangos. Tai buvo labai retas atvejis. Mes galbūt tokie netgi vieninteliai buvome. Tačiau juk vis tiek sugebėdavome kažkiek varžovams pasipriešinti ir kažką parodyti. Iš tiesų 1937-1938 m. žiema buvo nepalanki šiam sportui, tad mūsų komanda į Prahą vyko praktiškai nesitreniravusi. Tai, be abėjo, irgi turėjo įtakos tiems pralaimėjimams“, - sakė R.Čerškus.

Po tokio debiuto Prahoje, Lietuva planavo išmėginti savo jėgas ir 1939 m. pasaulio pirmenybėse, tačiau tą norą teko atidėti vėlesniam laikui.

„Kitų metų pirmenybes pretendavo rengti Švedija, Lenkija bei Šveicarija. Stokholmas atkrito, nes 1939 m. pas save norėjo organizuoti Baltijos šalių pirmenybes, kurias laikė svarbesnėmis nei pasaulio pirmenybės. Švedai norėjo pasikviesti suomius, lietuvius, latvius, estus. Galiausiai pasaulio pirmenybės vyko Šveicarijoje, o juk Lenkijoje tuo metu vyravo įtampa. Vyko karas. Klaipėdos kraštas buvo aneksuotas Hitlerio. Manau, nebuvo lėšų finansuoti rinktinei, o paskui jau sportas neberūpėjo“, - svarstė R.Čerškus.
 

Komentuoti