“Mūsų svajonių komanda”: istorinis ledo ritulio rinktinės kelias (VIDEO)

 

Šiemet, iškilmingai minint Valstybės atkūrimo 100-metį, Lietuvoje tyliai paminėta ir dar viena ypatinga, sportinė, proga.

 

 Lygiai pries 80 metų, vasario 11 d. Lietuvos ledo ritulio rinktinė debiutavo Pasaulio bei Europos kanadietiško ledo ritulio pirmenybėse Prahoje, o Lietuvos vandens ir žiemos sporto sąjungos „Ledo komitetas“ prie Kūno kultūros rūmų, atstovaujamas sąjungos pirmininko Jono Kalvaičio, komiteto pirmininko bei rinktinės trenerio Stasio Petoko ir patyrusio ledo ritulininko Ričardo Racevičiaus, tapo pilnateisiu Tarptautinės Ledo ritulio lygos L.I.H.G. ("Ligue Internationale de Hockey sur Glace") nariu.

 

 

 

12-osios pasaulio ir 23-osios Europos ledo ritulio pirmenybės vyko 1938 metų vasario 11–20 d. Čekoslovakijos sostinėje Prahoje, Štvanice žiemos stadione (Zimní stadion Štvanice), kuris turėjo dirbtinę ledo dangą.

 

 

 

Pradžioje buvo planuota, kad Pirmenybėse dalyvaus 16 rinktinių, kurios bus paskirstytos į keturias grupes. Bet prieš pat atidarymą Prancūzijai ir Olandijai atsisakius dalyvauti, organizatoriams teko skubiai perskirstyti komandas į tris grupes kuriose buvo pasklaidytos pajėgiausios komandos. Lietuva pateko į A grupę, kurioje turėjo rungtis su Rumunijos, Lenkijos, Vengrijos ir Šveicarijos rinktinėmis.

 

Lietuva paskutinioji padavė paraišką dalyvauti šiose pirmenybėse. Į pagrindinę Lietuvos rinktinės sudėtį buvo pakviesti 10 Kauno klubų žaidėjų: puolėjas Jurgis Grigalauskas (komandos kapitonas), puolėjas Vytautas Ilgūnas, gynėjas Antanas Kuzmickas (visi iš „Tauro“); vartininkas Antanas? (vardas dar nėra galutinai nustatytas) Mačius, puolėjas Juozas Klimas (abu iš LGSF); gynėjai Bronius Kuzmickas, Vladas Karalius (abu LFLS); puolėjai Eleuterijus Bačinskas, Alfredas Hofmanas (KVK-JSO) ir ? (vardas dar nenustatytas) Jocius (Šaulių KJK). Komandą lydėjo Lietuvos Vandens ir žiemos sporto sąjungos pirmininkas Jonas Kalvaitis ir Ledo ritulio komiteto vadovas Stasys Petokas. Pirmenybių rengėjai pilną išlaikymą garantavo 16 delegacijos nariams. Todėl keli klubai papildomai siuntė savo geresniuosius žaidėjus savomis lėšomis. Į Prahą vasario 8 d. vakare traukiniu iš Kauno dar važiavo: vartininkas Alfonsas Gudaitis (iš „Tauro“), puolėjai Vladas Matulevičius, Stasys Vasaitis (iš Š. KJK) ir Vilhelmas Dornas (iš LGSF).

 

 Lietuvos rinktinė ant Štvanice žiemos stationo ledo iščiuožė pasipuošusi geltonai, žalia, raudona uniformomis. Ant geltonų lietuvių megztinių, širdies pusėje šuoliavo nedidelė Vytis. Kai kurie mūsų žaidėjai žaidė dar ir su šeimininkų visų komandų nariams dovanotomis baltomis kepuraitėmis su nedidele Trispalve. Atrodė išties šauniai. Pirmosios  rungtynės grupėje debiutantams išpuolė su 7 metus pirmenybėse dalyvaujančia Rumunija. Štai, kaip jas tada aprašė “Lietuvos žinių” korespondentas:

 

“Iš lietuvių komandos silpniausia vieta buvo gynimas, kuris retai sugebėjo sukliudyti priešų puolimą. Vien tiktai puikus Mačiaus, vartininko, uolumas, ir sugebėjimas likvidavo daug pavojingų situacijų.

 

Geriausi komandos žaidėjai buvo Ilgūnas ir Jocius, ypač paskutinysis daugelį kartų pavojingai prasiveržė prie rumunų vartų ir susilaukė publikos plojimų. Publika buvo Lietuvos pusėj ir visai ji nepataikavo, kaip tvirtino, kad Lietuva savo „ugnies bandymą" išlaikė. Laikraščiai plačiai apie šias rungtynes rašė. „Naujokas" patiekė sensaciją!" „Pirmoji taunyro sensacija!", „Studentai iš Lietuvos sumušė Rumuniją 1:0!" Tokie buvo laikraščių pranešimai, kurie į lietuvių laimėjimą žiūrėjo kaip į sensaciją.” (B. G. „Lietuvos žinios“, 1938 02 14, 6 psl.)

 

Tą pirmąjį ir vienintelį pirmųjų rungtynių įvartį tada įmušė puolėjęs Vytautas Ilgūnas iš LFLS, vienas iš pripažintų mūsų komandos lyderių. Labai tikėtina, kad tai būtų buvęs ne vienintelis šio ledo ritulininko taškas pirmenybėse, jeigu ne lemtingi tolimesni įvykiai.

 

Dar prieš išvykstant į pirmenybes Čekoslovakijoje, delegacijos vadovų buvo nuspręsta, kad Lietuvos rinktinės žaidėjai savo skirtingas, įvairiausias (pirktas ir pačių gamintas), naudotas, pirštines bei kūno apsaugas paliks namie. Buvo nutarta Prahoje įsigyti visiems vienodas  žinomo prekės ženklo pirštines bei kūno apsaugų komplektus, kad komanda gražiai reprezentuotų Lietuvą. 

 

Deja, šioje vietoje buvo organizatorių labai apsiskaičiuota. Nuvykus paaiškėjo, kad pilniems  komplektams neužtenka pinigų.

 

V. Ilgūnas, jau atkūrus nepriklausomybę, buvo spaudoje minėjęs, kad vieno  pilno “šarvų” komplekto kaina Prahoje siekė apie  250,- Lt, kas pasirodė gerokai  viršijo numatytą delegacijos biudžetą. Teko dalies apsaugų atsisakyti, ir tai turėjo lemiamos reikšmės žaidime su Lenkijos rinktine bei visuose kituose turnyro susitikimuose.

 

Lenkija, kaip žinia, prieš pat ruošiamą ultimatumą, dar buvo Lietuvos priešu ne vien ant ledo. Šis susitikimas kelė ypač daug aistrų abiejose pusėse. Pirmenybių išvakarėse Lenkijos spaudoje buvo skleidžiami gandai ir atvirai baiminamasi, kad lietuviai čia iškrės tą patį, ką prieš metus padarė Europos krepšinio pirmenybėse, Rygoje. T.y., kad jie yra į savo komandą prisikvietę lietuvių iš Kanados, ir kad Prahoje visiems gali rimtai pasipriešinti. Pirmosios laimėtos rungtynės prieš Rumuniją tokias nuotaikas tik sustiprino. Lietuvos spaudoje taip pat buvo užuominų apie kažkokius Lenkijos komandos  kanadiečius.

 

Rungtynės su Lenkija vyko paėjus vos 12 valandų po debiuto su Rumunija. Spauda rašė:

 

“Deja, kitos rungtynės Lietuvai buvo tikrai juodos.

Šeštadienį prieš pietus 10,5 val. lietuviai vėl turėjo žaisti. Komanda visai mažai turėjo poilsio. Pirmojoj poroj žaidė

Lietuva — Lenkija 1:8 (3:0, 0:0, 5:1). 

 

Per šias rungtynes vėl aiškiai buvo matyti lietuvių gynimo klaidos. Dažnai jie vartuose palikdavo vieną Mačių. Taip pat nesisekė lietuviams šaudyti. Lenkai žaidė gerai, tačiau vis dėlto rezultatas keletu įvarčių per aukštas.

 

Jau pirmose minutėse lenkai pradeda labai smarkiai pulti ir trečioj minutėj savo naudai jie turi du įvarčiu, tačiau lietuviai nenusimena. Jočius ir Karalius keletą kartų taip pat prasiveržia, bet įvarčio pasiekti nepasiseka. 8 min. netikėtai krenta į lietuvių vartus trečias įvartis. Dauguma buvo įsitikinę, kad rezultatas vargiai ar pakils daugiau kaip 2:0 lenkų naudai, nes po dviejų įvarčių lietuviai susigriebė ir atkakliai ginasi. Antrajam kėliny lietuvių žaidimas kartais visai buvo lygus lenkų žaidimui. Tačiau mūsų komandos šūviai buvo per silpni ir įvarčio nepasiekta. Kartą buvo tikrai garantuota proga. Klimas visai prisiveržė prie priešų vartų, tačiau kai būtinai reikėjo kad kas jį paremtų, nė vieno lietuvių žaidėjo nebuvo. Šeštoj minutėj Hofmanas paleido tikrai nuostabiai smarkų tolimą šūvį, kurį Stogovskis, lenkų vartininkas sugavo ranka. Dar keletą kartų jie prasiveržė, bet lenkų gynimas atlaiko. Nelaimingai sužeidžiamas Ilgūnas. Sulaužomas jo kairiojo peties raktakaulis. Ilgūno sužeidimas lietuvių komandai yra didelis nuostolis. (B. G. „Lietuvos žinios“, 1938 02 14, 6 psl.).

 

 

Vytautas Ilgūnas vėliau prisiminė, kad kai lenkai pamatė, kad lietuviai žaidžia be kūno “šarvų”, tyčia tai išnaudojo  kietesniu žaidimu. Nėra abejonės, kad bet kokios rungtynės prieš lenkus tais laikais turėjo daug ir ne vien sportinio pykčio.  Lyderio nukirtimas buvo ir tam tikras pažeminimas, kuris negalėjo neatsiliepti tolimesnėse batalijose. Kiti žaidėjai jau neišvengiamai buvo priversti save pasitaupyti. Garbės įvartį į Lenkijos vartus pavyko įmušti Jociui, kurio vardas, Lietuvos ledo ritulio gėdai, dar iki šiol nėra žinomas. Pavyko nustatyti tik tiek, kad jis pasiliko okupuotoje Lietuvoje, ir lyg iš Kauno persikėlė gyventi į Vilnių. Daugiau apie antrojo Lietuvos rinktinės įvarčio Europos bei Pasaulio pirmenybių istorijoje autorių Jocių (kai kur rašoma Jucius), nieko nėra žinoma.

 

Tolimesni du lietuvių susitikimai pogrupyje, mūsų priešininkams jau didesnių keblumų nesudarė.  Vengrija –Lietuva 10:1 (2:0, 4:0, 4:1). Lietuvių garbės ir Trečiojo pirmenybių istorijoje įvarčio autorius – Eleuterijus Bačinskas, Salomėjos Nėries-Bačinskaitės pusbrolis, Zigmo Varankos auklėtinis iš Vilkaviškio. Nuo stipriausios pogrupio komandos, kaip ir reikėjo tikėtis, gavome daugiausiai ir sausai. “Lietuvos žinios” taip aprašė šias rungtynes:

 

“Mūsų ledo ritulio reprezentantai vakar Prahoje turėjo sunkiausias iš visų iki šiol rungtynių su Šveicarija, Europos eksmeisteriu. Šioji prieš pavargusius ir nepatyrusius mūsų ritulininkus išstatė savo stipriausios sudėties komandą ir nelygioje kovoje baigė rungtynes rekordiniu rezultatu 15:0 (9:0, 2:0, 4:0). Golai P. Carinio (4), H. Catinio ir Torianio (po 3), Keplerio ir Lecherio (po 2) ir Gerominio (1).

 

Šis aukštas rezultatas nėra jokia sensacija. Jei mūsiškiai pralaimėjo su lenkais ir su vengrais tokiais aukštais rezultatais, tai jau su Šveicarais negalėjo būti nė kalbos, juo labiau, kad mūsiškiai išvyko be jokio pasirengimo ir juo tolyn, tuo eina silpnyn. Be to, reikia atsiminti kad Šveicarija neseniai nugalėjo Čekoslovakiją 5:0. Žodžiu, šveicarai mums sukūrė panašiai tokią pirtį, kaip 1924 m. Paryžiaus olimpiadoje buvo sukūrę mūsų futbolininkams. Skirtumas tik toks, kad ten buvo 9:0, o čia 15:0. “(„Lietuvos žinios“, 1938 02 15, 15 psl.)

 

Po paskutinių pogrupio rungtynių su Šveicarija, Lietuvos delegacija jau galėjo krautis lagaminus ir grįžti į Kauną, bet Lietuvos rinktinės Prahoje dar laukė labai malonus netikėtumas. 

 

 1938 metais Lietuvos Respublika iškilmingai minėjo Nepriklausomybės Akto 20-metį. Ta proga pirmenybių šeimininkai suorganizavo oficialų Lietuvos delegacijos, Lietuvos rinktinės ir visos Lietuvos pagerbimą. Vasario 16 d., 20:00 val. Vakare, vyko labai svarbios  Čekoslovakijos ir JAV ketvirtfinalio rungtynės.  Nors čekams tai buvo ypač svarbus mačas, tačiau jie nepagailėjo dėmesio ir parodė išskirtinę pagarbą mūsų šaliai, prieš pat rungtynių pradžią.  Štvanico žiemos stadione tada buvo apie 10-12 tūkst. žiūrovų. Žiūrovams per garsiakalbius buvo pranešta, kad Lietuvos Respublika šiandien švenčia savo 20-metį, ir ta proga ji bus iškilmingai pagerbta. Grojant specialiam maršui mūsų “geltoniukai”, kaip juos tada pavadino spauda, su Trispalve  iškilmingai įčiuožė, priekyje lydimi trijų Čekoslovakijos ledo ritulininkų su savo vėliava, ir visi apčiuožę garbės ratą išsirikiavo priešais tribūną, kurioje tarpe kitų aukštų svečių buvo ir Lietuvos Respublikos nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotasis ministeris Čekoslovakijai Edvardas Turauskas.  Čekoslovakijos ledo ritulio federacijos pirmininkas p. R. Kraffer  pasakė iškilmingą sveikinimo kalbą prancūzų, o po to čekų kalba, ir draugiškumo ženklan  Lietuvos komandos kapitonui Jurgiui Grigalauskui įteikė Čekoslovakijos vėliavą ir krištolinę vazą. Sugrojo abiejų tautų himnai. Lietuviai, kaip vienas, sušuko: “Čekoslovensku zdar!” ir tuo pačiu maršu, kaip įčiuožė, buvo aplodismentais šiltai išlydėti. Lietuvos vėliavą priekyje nešė Lietuvos kariuomenės karo lakūnas, LFLS ledo ritulininkas ltn. Bronius Kuzmickas. Įdomu pastebėti, kad Prahos archyve yra saugomi unikalūs kino kadrai, kuriame nufilmuotas šis Lietuvos ledo ritulio rinktinės pagerbimas.

 

Atsižvelgiant į to meto bendrą lygį, galutiniame rezultate Lietuvos ledo rutulio rinktinės debiutas Prahoje atrodo visai sėkmingas. Pasaulio pirmenybių rikiuotėje, Lietuva kartu su Latvija bei Austrija surinko vienodai taškų ir užėmė 10 poziciją, o Europos – atitinkamai 8, aplenkdamos Norvegiją ir Rumuniją, kurios atsidūrė abiejų lentelių gale.

 

 Jeigu ne per šilta 1937-1938 metų žiema Lietuvoje, kuri neleido mūsų žaidėjams  net minimaliai pasitreniruoti prieš išvyką, jeigu ne per kuklus delegacijos biudžetas ir apsiskaičiavimas , nelemtas raktikaulio lūžis bei nepalankus rungtynių tvarkaraštis, gal tas Lietuvos debiutas būtų dar kažkiek sėkmingesnis, ir Lietuvą būtų apėmusi visuotina kanadietiško ledo rutulio karštinė, kaip tai trumpam, prieš pat okupaciją atsitiko su krepšiniu.

 

Bet kokiu atveju, mes dabar galime pagrįstai didžiuotis sena ir garbinga Lietuvos ledo ritulio istorija, net drąsiai lygindami save su žinomomis, dabar šioje sporto šakoje pirmaujančiomis šalimis, kurios savo istorijas šiame žaidime pradėjo rašyti jau žymiai vėliau, o kitos, kaip pavyzdžiui Rusija, net ne be mūsų pagalbos.

 

Labai svarbų vaidmenį kanadietiško ledo ritulio vystyme ne vien Lietuvoje, bet ir visame mūsų regione suvaidino generolo Jono Bulotos sūnus, statybos inžinierius Kęstutis Bulota. K. Bulota Nepriklausomybės metais pasižymėjo ne vien tuo, kad suprojektavo pirmąjį Lietuvoje Valstybinį stadioną (kuris dabar vadinasi jam talkinusio S. Dariaus ir S. Girėno vardu), kad buvo pirmasis mūsų olimpietis, atstovavęs Lietuvai 1928 metų žiemos olimpinėse žaidynėse Saint Morise, dviračių sporto, kojinio („futbolo“), greitojo čiuožimo, krepšinio („basketbolo“), ledo ritulio („hokėjaus“) ir kitų sporto šakų pradininkas Lietuvoje, bet jo iniciatyvos bei pastangų dėka kanadietiškas ledo ritulys galutinai įsitvirtino, kaip pati mėgstamiausia žiemos sporto šaka laisvoje Lietuvoje. Nors šis gražus žaidimas karo lakūno S. Dariaus iniciatyva Kaune buvo pradėtas žaisti dar 1922 metų žiemą, o pirmosios Lietuvos ledo ritulio pirmenybės prasidėjo 1926 matais, iki K. Bulotos mokslų Berlyne, daug kur Lietuvoje dar buvo žaidžiamas ir bandi – rusiškas ledo ritulys su kamuoliu. Panašiai buvo Latvijoje, Estijoje bei Suomijoje, kur bandi buvo net populiaresnis.

 

 1926-1930 m. studijuodamas aukštojoje technikos mokykloje Šarlotenburge, Berlyne, Kęstutis Bulota aktyviai sportavo lenktyniaudamas greitojo čiuožimo rungtyse bei žaisdamas kanadietišką ledo rutulį Berlyno pačiūžų klubo (BSC - Hertha Berliner Sport-Club) komandoje. Galutinai sugrįžęs į Kauną, jis 1931 m. žaidė Kauno ASK (Akademinio sporto klubo) komandoje, o vėliau (1932-1935) įsitvirtino vieno stipriausių Kauno klubų - LFLS pagrindinėje sudėtyje, o 1932 m. vasario 27 d. Rygoje dalyvavo pirmose tarpvalstybinėse Lietuvos ledo ritulio rinktinės rungtynėse su Latvijos rinktine. 1935-1940 m. inž. K. Bulota daugiau laiko skyrė sporto organizaciniam darbui, teisėjavo, buvo LFLS Kauno klubo pirmininku.

 

Pirmosios Lietuvoje kanadietiško ledo ritulio pirmenybės (svetimas žodis “čempionatas” Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje visiškai nebuvo vartojamas, jis  Lietuvoje atsirado tik kartu su antrąją Sovietų okupacija) prasidėjo 1926 m. sausio 30 d. Jame dalyvavo keturios Kauno komandos – LFLS, KSK, „Kovas“ ir „Makabi. Pirmaisiais Lietuvos ledo ritulio Meisteriais (jokių “čempionų” taip pat nebuvo)  tapo LFLS ledo ritulininkai.

 

Augant ledo ritulio populiarumui Lietuvoje, augo žaidėjų meistriškumas, daugėjo klubų, ne vien Kaune, bet ir kituose miestuose, provincijoje. Lietuvos pirmenybėse, kuriose, dėl logistinių priežasčių  dažniausiai dalyvaudavo vien Kauno komandos, buvo sudarytos net dvi lygos („klasės“). Antroje lygoje rungtyniaudavo antrosios klubų komandos, kuriose žaisdavo jauniai. 

 

Jeigu pati populiariausia ir masiškiausia Pirmosios Lietuvos Respublikos sporto šaka neabejotinai buvo kojosvaida – “futbolas”, tai žiemą tokia šaka be jokios konkurencijos tapo kanadietiška ledo ripka, arba ledo ritulys. Į ledo ritulį atėjo labai daug laisvos Lietuvos pažangiausio jaunimo, kurių didesnė dalis buvo kauniečiai, jau pasižymėję savo pasiekimais vasaros sporto šakose, ypač – futbole, plaukime, lengvojoje atletikoje.

 

Pirmieji Lietuvos sporto istorijoje Meisterių žiedai buvo sugalvoti, nukalti ir įteikti paskutiniams dar laisvos Lietuvos ledo ritulio lygos  pirmenybių nugalėtojams – Kauno “Tauro” ledo ritulinininkams, 1940 metų vasario mėnesį. Jokios kitos sporto šakos sportininkai  tokiais Lietuvos Meisterių apdovanojimais pasigirdi negalėjo iki pat 1994 metų, kai Kauno “Žalgiris” laimėjo pirmąsias LKL pirmenybes. T.y. Lietuvos ledo ritulininkai čia buvo pirmeiviais.

 

 Pats pirmasis tikras legionierius (iš užsienio atvykęs profesionalas) Lietuvos sporto istorijoje taip pat pasirodė ne kur kitur, o Lietuvos ledo ritulio pirmenybėse, dar 1937 metais. Amerikietis ledo ritulininkas (o vasarą – regbininkas) Edgar Murphy  Europoje kanadietišką ledo ritulį žaidęs garsiuose Paryžiaus klubuose, o 1931-1932 m. – net Prancūzijos ledo ritulio rinktinėje, į Kauną atvyko 1936-1937 metų sezonui ir labai sustiprino pagrindinę Kauno LFLS komandos sudėtį. E. Murphy 1937 metų sezono pabaigoje žaidė ir Kauno rinktinėje, kuri Kaune nugalėjo Karaliaučiaus rinktinę 1:0. Atsakomojo vizito į Karaliaučių tų pačių metų kovo pradžioje E. Murphy jau neišvyko. Dėl Kaune patirtos galvos traumos apie jo tolimesnę sportinę karjerą jokių įrašų nepavyko atrasti. Peršasi išvada, kad Kaune ir baigėsi šio pirmojo Lietuvos sporto istorijoje legionieriaus karjera.

 

Sparčiai augo ir kitų Lietuvos miestų ledo ritulio komandų lygis. Pavyzdžiui Panevėžyje 1938-1940 m. buvo net 11 ledo ritulio komandų. Vykdavo teoriniai seminarai teisėjams bei treneriams, kuriuos vedė kauniečiai. 

 

 Vien vieno  pasišventusio Vilkaviškio gimnazijos fizinio auklėjimo mokytojo Zigmo Varankos dėka Vilkaviškis tapo žinomu nepriklausomos Lietuvos ledo ritulininkų rengimo centru, ne prastesniu, nei okupacijos metais buvo Elektrėnai. Vienas geras mokytojas sugebėjo Lietuvos rinktinei parengti ne vieną iškilų ledo ritulininką. Deja, dabar nei Vilkaviškio “Žiburio” gimnazija, nei Vilkaviškio kraštotyros muziejus  nieko nežino apie šį nuostabų pedagogą, kurio likimas buvo tragiškas. Jį kartu su žmona vežimu važiuojantį kaimo keliu, 1944 metais sutraiškė okupacinės kariuomenės karinis sunkvežimis. Enkavedistai 1942 metais nužudė ir pirmąjį Lietuvos žiemos olimpietį, kanadietiškojo ledo ritulio patriarchą – inž. Kęstutį Bulotą, jam nesėkmingai mėginant pabėgti iš komunistinio konclagerio. Apie 1944-1945 metus enkavedistai kažkokiame lageryje prie Jurbarko nužudė ir 1938 metų Lietuvos ledo rutulio rinktinės vartininką, Kauno batsiuvį Antaną? Mačių.

 

Likusieji gyvi okupuotoje Lietuvoje geriausieji  Kauno ledo ritulininkai ir 1938 metų Lietuvos rinktinės nariai, neturėdami kito pasirinkimo, buvo priversti mokyti okupantus kanadietiško ledo ritulio paslapčių. 

 

Lietuvos ledo ritulys, net labiau, nei kokia kita sporto šaka, geriausiai apnuogina vietą, į kurią mus nustūmė Sovietų Rusijos okupacija.  Jeigu ne okupacijos ir masinis Lietuvos genocidas, Lietuva ledo ritulyje dabar neabejotinai būtų bent jau ne žemesnėje Pasaulio pirmenybių lentelės pozicijoje, nei buvo po pirmenybių Prahoje 1938 metais .