Po IIHF stovyklos - puikios emocijos ir neįkainojama patirtis

Praėjusią savaitę Vierumaki mieste Suomijoje vyko tradicinė tarptautinės ledo ritulio federacijos (IIHF) rengiama stovykla, kurioje skirtingose programose tobulėjo ir šeši lietuviai.

 

Lietuvos atstovai Suomijoje dalyvavo skirtingų sferų mokymuose: Nojus Kudzevičius, Matas Čyvas ir Arturas Seniutas dalyvavo jaunųjų ledo ritulininkų tobulėjimo programose, trenerių kursuose ir praktiniuose mokymuose dalyvavo Aurimas Gutauskas ir Mauras Baltrukonis, o vadovams skirtoje lyderystės programoje savo žinias plėtė Dalia Katulienė.

 

„Tiek aš, tiek ir iš mūsų akademijos važiavęs treneris Mauras Baltrukonis, esame labai patenkinti ir galime apie tai pasakyti – fantastika. Tai tikriausiai yra vienas iš vertingiausių IIHF projektų, kuris kasmet yra rengiamas Vierumaki mieste Suomijoje. Įspūdžiai yra patys geriausi: po savaitės grįžti ir su žiniomis, išgirdęs patarimų tiek iš IIHF, tiek ir iš kitų šalių atstovų, ir su įkvėpimu atlikti sąrašą darbų, kuriuos tu matai, jog gali padaryti Lietuvoje.

 

Vadovų programa, kurioje aš dalyvavau, buvo labai įdomi. Tokie seminarai yra vertingiausi, kuriuose tu tuo pačiu gauni priminimą apie tai, ką jau žinai ir taip pat pamatai, kaip tai vyksta kituose šalyse ir, kad jie susiduria su panašiomis problemomis. Turėjome puikią paskaitą su „Hockey Canada“ konsultantu Stephenu Norrisu, kuris daugybę metų dirba su jų komanda. Jo tema buvo organizacijos vertybės ir kultūra bei psichologija. Tai buvo labai įdomi tema, kurią galėjau tiesiogiai susieti su savo darbu ir akademija bei bendra Lietuvos situacija.

 

Kalbant apie jaunus vaikinus, kurie važiavo į stovyklą – jie taip pat pilni įspūdžių ir patenkinti. Tiesa, jie galbūt į tai žiūri kiek kitaip: jiems svarbu nauji įgyti draugai, akiračio praplėtimas. Tačiau jie taip pat gavo teorinių žinių, tarp kurių ir netgi tokie atrodantys elementarūs dalykai, kaip ledo ritulio kultūros mokymas, ką jau jie turėtų išmokti kiekvienas savo komandoje. Atėjus į rūbinę jie matė preciziškai tvarkingai sudėliotą kiekvieno žaidėjo vietą. Tai, kaip turi būti paruošta ledo ritulininko vieta ir kur sudėti daiktai yra netgi nufotografuoja ir pakabinta ant durų. Esu įsitikinusi, kad mūsų 15-mečiams tikrai nėra svarbus pirmasis žingsnis rūbinėje ir jie negalvoja apie tai, kaip susidėti savo aprangą, todėl yra pamokoma ir to. Mūsų jaunimas taip pat išbandė 3 prieš 3 formatą, kuriuo vyks olimpinės jaunimo žaidynės Lozanoje. Manau, kad jiems tai taip pat buvo svarbi patirtis“, - po stovyklos mintimis dalijosi D. Katulienė.

 

Sostinės ledo ritulio akademijos vadovė pabrėžė, jog šioje stovykloje didžiausią naudą vadovai įgijo organizaciniais klausimais.

 

„Daugiausiai žinių buvo apie organizacinę pusę: tai kokia yra šiuolaikinė ledo ritulio organizacija, kas yra svarbu norint išsilaikyti mūsų aplinkoje, kokie turėtų būti tikslai, misija ir vizija. Buvo pateikti gerų organizacijų pavyzdžiai ir mums Suomijos federacijos atstovai pateikė geriausių Suomijos klubų pavyzdį.“

 

Daug žinių stovykloje įgijo ir joje dalyvavę treneriai, o būtent treneriams buvo skirta ir D. Katulienės praktinė užduotis, kuri gali gauti ir IIHF finansavimą.

 

„Tokios stovyklos treneriams yra labai svarbios. Nesvarbu ar treneris jaunas, ar su didele praktika – geras treneris niekada nesustoja mokytis. Jei tu galvoji, jog esi geras treneris ir viską moki – tu tampi mirusiu treneriu. Lygiai tą patį mums kartojo per seminarą – niekada nenustokite mokytis. Taip pat turi galvoti ir vadovai, negali galvoti, jog tu viską žinai: kai pradedi galvoti, jog viską žinai ir nustoji mokytis – pasieki taip vadinamą „mirties tašką“. Ledo ritulio pasaulyje viskas greitai keičiasi ir reikia mokytis bei prisitaikyti.

 

Jauniems treneriams tai yra didžiulė nauda: mes labai džiaugiamės, kad Sostinės ledo ritulio akademijos treneris taip pat turėjo galimybę išvažiuoti ir sudalyvauti seminare. Treneriai dalyvavo dvejose programose. „Learn to play“ programa suteikė treneriams žinias apie tai, kaip dirbti su mažais vaikais, kurie tik pradeda mokytis ledo ritulio. Treneriai buvo užimti nuo ryto iki vakaro: buvo ir teorinių seminarų, ir praktinių užsiėmimų. Buvo surinkta beveik 50 tokio amžiaus vaikų iš Suomijos, su kuriais dirbdami jie galėjo įgyvendinti ant ledo tai, ką išmokdavo klasėse.

 

Nuvažiavęs į stovyklą treneris gauna progą savaitę padirbti su kitais treneriais ir gauna informacijos iš geriausių specialistų. Nesvarbu ar tu atvyksti iš Indijos, Malaizijos ar Amerikos – visi gauna tas pačias žinias. Dėl to grįždamas treneris minėjo, jog pastebėjo, kad prie visų gerų dalykų, kuriuos darėme yra ir tokių, kuriuos reiktų taisyti. Gavęs informacijos apie darbą su mažais vaikais jis prisidės prie to, kad mes šiek tiek pergrupuotume savo treniruočių procesą. Iš tokių seminarų treneriai grįžta su žiniomis ir įkvėpimu tai pritaikyti Lietuvoje. Blogiausia, kai tu gauni žinių, bet grįžti ir nieko nedarai. Net ir pačiame seminare buvo kalbama, jog jis bus nepavykęs, jei grįžę namo mes nepritaikysime to pas save.

 

Seminare turėjome paruošti praktinę užduotį, kuri turi realią galimybę gauti finansavimą nacionaliniam projektui. Atsižvelgus į tai, kad Lietuvoje mes neturime trenerių ugdymo programos, būtent todėl rinkausi tokį projektą: vaikų ugdymo sistema treneriams. Jeigu mums pavyktų įgyvendinti tai, kad visi treneriai dirbtų vienodomis gairėmis, tai galėtų būti didžiausia nauda, kurią mes parsivežtumėme iš šios stovyklos. Tai nėra naujovė – visą tai turi padariusios šalys, kurios žaidžia aukštesniame lygyje. Nors tai yra elementarūs dalykai, bet tai, jog kiekviena mokykla dirba atskirai, tikrai nėra pliusas. Kad ir kokia bebūtų stipri konkurencija tarp ledo ritulio mokyklų, mes tikrai neslėpsime kažko, ką sužinojome nuo kitų mokyklų. Tačiau niekas nesikeis, kol neatsiras federacijos, kartu su IIHF specialistais parengta programa, kuri parodytų: mes darome taip ir visi su tuo sutiktume. Tuomet mūsų rinktinės tikrai stiprės ir mes toliau kilsime į viršų.“

 

Nors pati Sostinės ledo ritulio akademija rugpjūčio 5-8 dienomis rengs savo ledo ritulio meistriškumo stovyklą, iš Suomijos parsivežtą patirtį akademijos atstovai labiausiai sieks pritaikyti ne jos metu, bet atlikdami pokyčius kasdieniniame treniruočių procese dirbant su jaunaisiais ledo ritulininkais.

 

„Mūsų rengiama stovykla turi kiek kitokį tikslą – tai yra čiuožimo įgūdžių stovykla. Joje treneriai labai tikslingai dirba su žaidėjų įgūdžiais. Suomijoje labiau buvo kalbama apie treniruočių procesą, kuris gerokai skiriasi nuo stovyklų savo tikslais. Be abejo, jaunesnėje grupėje įtakos šiek tiek įgytos žinios padarys: reikia, kad jiems būtų daugiau ir smagumo, ne tik vien kalbėti apie įgūdžius, bet ir padaryti tai maloniu procesu. Treneris gali būti didžiausias vaikų motyvatorius ir padėti jiems tobulėti, tačiau tuo pačiu jis gali visko pateikti per daug ir vaikas pavargs bei jo motyvacija dings.

 

Daugiausiai įtakos bus mažiausiems ledo ritulininkams: į mūsų akademiją kasmet ateina daug vaikų ir mes nuolatos sėdėdavome bei laužydavome galvas, kaip treniruotes padaryti patrauklesnes bei įdomesnes. Tačiau būdavo baimė kažką praleisti: pas mus tėvai labai linkę į rezultatą, labai jų nori ir domisi perspektyvomis. Todėl būdavo didelis iššūkis kaip padaryti mažųjų treniruotes tokias, kad jos būtų ir įdomios, ir naudingos. Norisi, kad jos nebūtų vien tik darbas ir trenerio įgytos žinios mums tikrai padės įnešti pakitimus, kad treniruotės būtų įdomesnės ir patrauklesnės. Mes ir taip stengdavomės iš mažųjų grupių nedaryti rinktinių, nes mūsų tikslas „pipiruose“, kad vaikai būtų kuo greičiau integruoti į varžybas, o vėliau po truputį ateitų ir įgūdžiai.“