Šeši pastebėjimai po pirmųjų Lietuvos rinktinės dvikovų pasaulio jaunimo čempionate

 Po pirmų dviejų pasaulio jaunimo ledo ritulio IB diviziono kovų, skelbiama pirmoji poilsio diena. Ją Lietuvos rinktinė pasitinka vis dar neiškovojusi nė vieno taško, tačiau rinktinės žaidime buvo galima pamatyti ir nemažai maloniai nuteikiančių dalykų. Kol pirmenybių dalyviai stengiasi atgauti jėgas, o jų treneriai ruošia planą likusioms turnyro akistatoms, jums pateikiame šešis pastebėjimus po pirmųjų mūsų šalies rinktinės mačų, iš kurių vieni tikrai džiugina, o kiti verčia sunerimti.

 

Šioje Lietuvos jaunimo rinktinėje galime pamatyti tai, ką iki šiol buvusiuose jaunimo rinktinėse pamatydavome labai retai: visi į čempionatą atvykę žaidėjai ne tik pabuvojo ant ledo, tačiau visi puolimo trejetai ir gynėjų duetai ant jo praleidžia panašų minučių skaičių. Jei ankstesniais metais dažniausiai buvo bandoma kaip įmanoma ilgiau ant ledo laikyti individualiai pajėgiausius rinktinės ledo ritulininkus, tai šiais metais Mindaugas Kieras be baimės rotuoja savo žaidėjus, ant ledo mesdamas visus į pirmenybes atvykusius auklėtinius.

 

Treneriui galimybę padalinti laiką savo žaidėjams leidžia ir patys auklėtiniai: nė vienas iš jų neiškrenta iš konteksto ir negadina žaidimo plano, taip išsikovodami dar daugiau rinktinės trenerių štabo pasitikėjimo.

 

Tokia rotacija ne tik leis rinktinės žaidėjams sėkmingiau atlaikyti išsunkiantį pasaulio čempionato kovų maratoną, tačiau ir buvo matomi jau pirmose rungtynėse. Susitikimams artėjant prie pabaigos Lietuvos rinktinės žaidėjai ne tik išlaikydavo pakankamai jėgų užbaigti dvikovoms, tačiau ir sugebėjo padidinti žaidimo intensyvumą, kurio pagalba jiems pavykdavo antroje mačo dalyje kurti progas tiek prie norvegų, tiek prie slovėnų rinktinės vartų.

 

Lietuvos rinktinė šiame pasaulio jaunimo čempionate po dviejų mačų prasčiausiai iš visų rinktinių kovojo dėl ritulio išmetimų. Per susitikimus su Norvegijos ir Slovėnijos rinktinėmis kovoje dėl ritulio mūsų šalies atstovai laimėjo vos 32% visų dvikovų.

 

Negana to, mažiau ar daugiau nesėkmingai šiame elemente atrodė visi Lietuvos rinktinės žaidėjai: nė vienas iš keturių pagrindinių dėl ritulio kovoti stojančių penketuko žaidėjų nelaimėjo bent pusės ritulio išmetimų. Egidijus Binkulis laimėjo 43,5%, Patrikas Misiukas 37%, Laisvydas Kudrevičius 27%, o Ignotui Ragui stojant prieš išmetimų sekėsi košmariškai – jam pavyko laimėti vos 9,5% ritulio išmetimų.

 

Pralaimimos kovos dėl ritulio išmetimų kaina – milžiniška. Vidutiniškai vien dėl šio žaidimo elemento, varžovai per kiekvieną mačą surengė po 20 daugiau atakų, nei mūsų šalies atstovai. Nors Slovėnijos ir Norvegijos rinktinės yra bene geriausiai šį žaidimo elementą įvaldžiusios rinktinės šiame turnyre, kitose rinktinėse taip pat netrūks sėkmingai dėl išmetimų besigrumiančių žaidėjų, o norint siekti pergalių likusiuose mačuose mūsų šalies atstovams yra tiesiog būtina bent kiek pagerinti po pirmų rungtynių demonstruotus rezultatus.

 

Pirmose dvejose rungtynėse matėme tai, ko iš mūsų šalies atstovų ir laukėme – bekompromisės kovos negailint savęs ir atiduodant visas jėgas. Per pirmąsias rungtynes nuolatos matydavome po smūgiais krintančius žaidėjus, o to netrūko ne tik tada kai rezultatas buvo lygus: tokį patį atsidavimą ir nusiteikimą mūsų jaunimo rinktinė demonstravo nuo pat mačo pradžios iki finalinės sirenos.

 

Nors tarptautinė ledo ritulio federacija neveda blokuotų metimų statistikos, per pirmąsias dvi dienas lietuviams pagal šį rodiklį vargu ar galėtų prilygti bent viena kita rinktinė. Jei favoritams to beveik neprireikdavo, tai pirmose rungtynėse aistros gintis nerodžiusi Italijos rinktinė buvo nubausta lenkų, kurie jiems atseikėjo net devynis įvarčius.

 

Būtent toks žaidimas lietuviams leido iki pat susitikimo pabaigos kautis su kur kas garsesniuose klubuose ir stipresnėse lygose žaidžiančiais Norvegijos bei Slovėnijos rinktinių žaidėjais, o to neturėtų trūkti ir per paskutinius tris susitikimus.

 

Tai dar vienas dalykas, kurį buvo galima prognozuoti jau prieš pirmąsias dvi rungtynes: varžovai mūsų vartus puldavo kur kas dažniau, nei mūsų šalies atstovai.

 

Po pirmųjų dviejų mačų mes esame ne tik mažiausiai smūgių atlikusi rinktinė (29), ryškiai nusileisdama arčiausiai mūsų pagal šį rodiklį buvusiems ukrainiečiams (48), tačiau ir dvigubai mažiau kartų nei bet kuri kita rinktinė turėjome kiekybinę persvarą. Varžovus pažeisti taisykles privertėme vos keturis kartus, iš kurių vieną kartą kartu ant nubaustųjų suolelio sėdosi ir mūsų žaidėjas.

 

Tenka pripažinti, jog ši situacija labai susijusi su nesėkminga kova dėl ritulio išmetimų: pralaimėdami kovą dėl ritulio būname priversti gintis, o atsakingas ir pasiaukojamas darbas gynyboje reikalauja daugybės jėgų, tad dažniausiai net ir apsigynus tenka galvoti ne apie tai, kaip užpulti varžovų vartus, o kaip pasikeisti ir ant ledo išleisti kur kas šviežesnius žaidėjus.

 

Visgi, dėl to, kad rinktinė laikosi drausmės ir atidavusi nemažai jėgų gynyboje nebando neapskaičiuodami savo jėgų žūtbūt atakuoti galima tik pasidžiaugti. Drausmingai pasikeisdami Lietuvos ledo ritulininkai eliminuoja galimybes varžovams perėmus ritulį nubausti pavargusius mūsų žaidėjus, taip sumažindami jų atakų keliamą pavojų.

 

Nors po dviejų rungtynių, kuriose buvo atiduotos visos jėgos, apmaudu savo sąskaitoje neturėti taškų, tačiau situacija grupėje išlieka nepakitusi. Rungtyniaudami prieš grupės favoritus taškų neiškovojo ne tik lietuviai, tačiau ir pagrindiniai mūsų varžovai – italai bei ukrainiečiai.

 

Dar prieš prasidedant šiam čempionatui, grupė buvo suskirstyta į tris dėl medalių kovojančias komandas ir tris rinktines, kurios varžysis dėl išlikimo. Pirmieji du turai neatnešė jokių sensacijų ar netikėtų rezultatų, o rinktinės užima tas pozicijas, kurios joms ir buvo prognozuotos prieš pirmenybes.

 

Nors vis dar nė kiek nepriartėjome prie pagrindinio tikslo – išlikimo šiame divizione, tačiau lygiai taip pat arčiau šio tikslo neatsidūrė ir Italijos bei Ukrainos rinktinės.

 

Net ir įrodžius, kad lietuviai gali kautis su šio diviziono favoritais, išlikti šiame divizione vis tiek nebus lengva užduotis. Italijos bei Ukrainos rinktinės jau daugybę metų varžosi šiame lygyje ir tikrai nėra tos rinktinės, kurias būtų galima lengvai ir paprastai įveikti.

 

Nors tiek Italijos, tiek Ukrainos jaunimo rinktinės pastaraisiais metais išgyvena ne pačius geriausius laikus, abi jos jau ir šiame turnyre įrodė, kad gali būti pavojingos. Pirmajame mače italai į lenkų vartus įmušė keturis įvarčius ir nors praleido net devynis, kitame mače prieš norvegus jų gynyba atrodė gerokai tvirčiau ir prieš turnyro favoritus į jų vartus krito keturi įvarčiai. Nors jų gynyboje tikrai galima rasti skylių, puolime, ypač šiai rinktinei turint kiekybinę persvarą, jų rinktinė yra itin pavojinga ir jų nurašyti tikrai negalima.

 

Ukrainiečių ginklas kitoks – šį rinktinė iš visų penkių šiame turnyre esančių lietuvių varžovų, veikiausiai turi mažiausiai potencialo puolimo grandyje, tačiau jų gynybos linija kartu su patyrusiu vartininku yra itin sunkiai pralaužiama. Tiek slovėnai, tiek italus daužę lenkai jiems pelnė po tris įvarčius, o žinant šių rinktinių puolimo grandies pajėgumą, tai yra išties neblogi skaičiai.

 

Mūsų rinktinė taip pat yra jauniausia šiose pirmenybėse, o mūsų gretose yra ir keturi jauniausi viso čempionato žaidėjai. Negana to, varžovų rinktinėse yra žaidėjų, kurie jau turi žaidimo pasaulio jaunimo iki 20 metų IB divizione patirties, kai tuo tarpu iki tol žemesniame divizione kovoję lietuviai tuo pasigirti negali.

 

Visgi, Lietuvos jaunimo iki 20 metų rinktinė yra nusiteikusi įrodyti, kad pergales aikštėje lemia ne tik atstovaujami klubai, demonstruota statistika, žaidėjų amžius ar jų įgyta patirtis, tačiau ir begalinis noras bei kova dėl kiekvieno centimetro ant ledo. Jau antradienį 21:00 val. lietuviai stos į vieną iš svarbiausių čempionato akistatų su italais, kurios turės milžinišką įtaką tolimesnei pirmenybių eigai. Tikram ledo ritulio gerbėjui tikrai nevalia praleisti tokio mačo.