Vokiečiui Lietuva – antri namai

 Ledo ritulio treneriui Berndui Haakei mūsų šalyje patinka ir maistas, ir gyvenimo būdas, ir darbštumas, ir tai, kad lietuviai saugo savo šaknis, kultūrą.

 

Kaip ir kasmet, artėja savaitė, kai Lietuvos sporto mėgėjai vėl gyvens ledo rituliu. Balandžio 23–29 d. Šiaurės Airijos sostinėje Belfaste šios sporto šakos Lietuvos rinktinė varžysis pasaulio čempionato I diviziono B grupės turnyre su Japonijos, Jungtinės Karalystės, Kroatijos, Estijos ir Olandijos komandomis.

 

Į kovas lietuvius ves Berndas Haake – 71 metų vokietis, Lietuvos rinktinės vyriausiuoju treneriu dirbantis nuo 2012 metų.

 

„Šiemet mes vėl turėsime kautis, kad neiškristume į žemesnį divizioną. Nes Olandija bus labai stipri, nežinome, kiek žaidėjų iš Kontinentinės ledo ritulio lygos (KHL) atsiveš kroatai. Japonija ir Didžioji Britanija šiame divizione bus favoritai. O mes neturėsime pagrindinio vartų sargo Manto Armalio ir mums vėl teks verstis su dviem jaunais vartininkais“, – apie artėjančias pirmenybes kalba B. Haake.

 

Pernai Lietuvos rinktinės vartininkas M. Armalis pasirašė sutartį su NHL klubo komanda „San Jose Sharks“. Tiesa, vėliau jis buvo pasiųstas į „Sharks“ antrinę komandą „Barracuda“.

 

Ar M. Armalis galės žaisti 2018-aisiais, kol kas dar nesvarstoma. Bet gali būti, kad tais metais B. Haake’ei teks treniruoti dvi Lietuvos ledo ritulio žvaigždes – Dainių Zubrų ir Darių Kasparaitį – vienoje komandoje.

 

44-erių D. Kasparaitis savo gražiausius metus praleido NHL ir atstovaudamas Rusijos rinktinei.

 

Tačiau veteranas užsibrėžė tikslą sužaisti Lietuvos rinktinėje. Tam, kad tai leistų Tarptautinė ledo ritulio federacija (IIHF), Floridoje įsikūręs ledo ritulininkas kasmet skrenda per Atlantą sužaisti kelias rungtynes Lietuvos ledo ritulio čempionate.

 

„2018 m. rinktinė, kurioje turėtume išvysti D. Zubrų ir D. Kasparaitis, bus puikus stimulas Lietuvos ledo rituliui. Darius nėra per senas. Jis rungtyniauja po tris kartus per savaitę ir yra puikaus sudėjimo. Manau, kad jie abu bus rimtas papildymas vien kaip asmenybės“, – Lietuvos rinktinės strategas neabejoja D. Kasparaičio pajėgumu dėl amžiaus.

 

Kita vertus, pats B. Haake teigia, kad dabartinis tikslas – palaipsniui pajauninti rinktinę. Tą procesą jis pradėjo pernai, į komandą pakvietęs būrį jaunimo.

 

„Komanda buvo geras veteranų ir jaunų ledo ritulininkų mišinys. Bet jeigu komandos veteranai pasitrauktų, mums kol kas nepakaktų gerų gynėjų“, – kalba treneris. Pernai lietuviams iki aukso ir kelialapio į aukštesnę pasaulio čempionato pakopą pritrūko tik sėkmės ir mūsų šalies komandai buvo įteikta bronza.

 

B. Haakę galima sutikti svarbesnėse Lietuvos klubinio ledo ritulio rungtynėse. Tačiau jomis labai nesižavi. „Rinktinės pajėgumas priklauso nuo žaidėjų, kurie rungtyniauja gerose kitų šalių komandose. Lietuvoje tik „Energija“ žaidžia aukšto lygio Baltarusijos pirmenybėse. Be to, beveik neįmanoma žaisti tarptautinių mačų“, – kalba B. Haake.

 

Ledo ritulio gerbėjai pajuokauja, kad jis Lietuvoje „laikosi ant vieno vokiečio“. 

 

Suprantama, jie šiek tiek perdeda, bet B. Haake indėlis į šią sporto šaką yra tikrai nemažas. Tai pripažįsta ir šalies ledo rituliui vadovaujančios asociacijos „Lietuvos ledo ritulys“ prezidentas Petras Nausėda.

„Trejus metus iš eilės šiame divizione užėmėme bronzinę trečiąją vietą. Pernai tai padarėme, sudėtyje turėdami 11 naujų žaidėjų. Jis įnešė vakarietišką ledo ritulio supratimą, požiūrį į rinktinę. Todėl drąsiai sakau – Lietuvos ledo ritulio progresas per B. Haake’ės treniravimo laiką yra nemažas“, – tikina P. Nausėda.

 

Tai taikoma ne vien suaugusiųjų rinktinei. Su įvairaus amžiaus Lietuvos ledo ritulio rinktinėmis dabar dirba specialistai iš Kanados ir JAV.

 

„Visa tai yra Berndo pažintys, kontaktai, įtaka. Mes jau matome rezultatus. Štai Lietuvos 20-mečių rinktinė, treniruojama kanadiečio Jameso Setterso, užėmė pirmąją vietą savo amžiaus pasaulio čempionato IIA divizione“, – sako P. Nausėda.

 

Kartu su patyrusiais užsienio treneriais dirba jų kolegos iš Lietuvos. Ir perima kanadiečių bei amerikiečių patirtį. Kad vėliau ją perduotų savo auklėtiniams.

 

„Mums, kaip augančiai, tobulėjančiai sporto šakai, patarimų nėra per daug. Trenerių iš užsienio perteikiamos žinios yra labai šviežios, jų yra labai daug“, – giria P. Nausėda B. Haake’ės dirbti Lietuvoje įkalbėtus specialistus.

 

Anot B. Haake, treneriams iš už Atlanto ledo ritulys yra aistra ir jie padeda Lietuvos ledo ritulininkams, neprašydami atlygio.

 

„Aš studijavau ledo ritulį Kalgario ir Edmontono universitetuose. Nuo 1982 m. būnu su Kanados ar JAV komandomis, kai jos atvyksta į Vokietiją. Ir gegužę būsiu pasaulio ledo ritulio pirmenybėse Kelne, padėsiu JAV rinktinei. Tai bus mano 35-osios pasaulio ledo ritulio elito pirmenybės. Štai iš kur mano ryšiai su amerikiečiais ir kanadiečiais“, – pasakoja Lietuvos rinktinės strategas.

 

 

B. Haake iki 27-erių pats žaidė ledo ritulį savo šalies komandose, tačiau yra kur kas geriau žinomas kaip treneris, baigęs Vokietijos trenerių akademiją.

 

Pirmąją trenerio licenciją gavo 1971 metais. B. Haake treneriu dirbo įvairiose šalyse, taip pat ir labai egzotiškose: Naujojoje Zelandijoje, Brazilijoje, Australijoje, Pietų Afrikoje ir net Namibijoje. Tiesa, šioje Afrikos valstybėje dabartinis Lietuvos rinktinės strategas treniravo ratukinių pačiūžų ritulininkus.

 

B. Haake yra treniravęs ir ne vieną Vokietijos, Šveicarijos, Italijos klubą.

 

Penkerius metus dirbo Vokietijos rinktinės trenerio asistentu.

„Tik 22 Vokietijos treneriai turi Trenerių akademijos diplomus. Tu turi studijuoti joje dvejus su pusę metų ir parašyti tris knygas apie ledo ritulį. Turint tokią patirtį kaip mano, tampama geru psichologu. Be to, ir gyvendamas kaskart išmoksti vis daugiau“, – kalba B. Haake.

 

 

Lietuvos rinktinės treneris gyvena Bylefeldo mieste, kuriame ir gimė. Bet į Lietuvą jis atvyksta kur kas dažniau, nei susirenka rinktinė.

 

„Atvažiuoja 3–4 savaitėms, po to išvažiuoja mėnesiui, po to vėl atvažiuoja. Įvairiais tikslais atvyksta. „Energiją“ pažiūri, kitas rungtynes stebi, pamato tuos žaidėjus, kurie žaidžia čia. Prisideda prie vaikų mokyklų – padeda treneriams, pataria ir panašiai. Žodžiu, dėmesiu apdalija visus“, – apie trenerį kalba P. Nausėda.

 

Šeimos, vaikų B. Haake neturi. „Gyvenu su mama. Jai 95-eri, bet jos sveikata puiki. Vaikų aš neturiu, bet per 14 metų darbą Vokietijos ledo ritulio federacijos akademijoje turėjau jų bendrai paėmus apie 7 000. Mane visada supo daug mažų vaikų“, – apie save pasakoja B. Haake.

 

Nuo pat 2012 m. su Lietuvos rinktine dirbantis treneris nėra paprašęs atlyginimo už darbą.

 

„Aš noriu padėti Lietuvos ledo rituliui ir man nereikia pinigų už treniravimą. Esu dirbęs mokytoju, jau 39 metus turiu ledo ritulio prekių verslą“, – sako vokietis.

 

Daug šalių išmaišęs B. Haake Lietuvą vadina savo antraisiais namais.

 

„Taip, Lietuva yra mano antrieji namai. Aš mėgstu jos žmones, maistą, gyvenimo būdą, šventes su šeimomis. Lietuviai daug dainuoja. Ir daug dirba.

 

Vokietijoje padėtis nėra puiki dėl visų tų pabėgėlių problemos. Aš džiaugiuosi, kad nematau jų čia. Lietuva stengiasi išlaikyti savo tapatybę ir kultūrą“, – kalba Lietuvos rinktinės strategas.

 

Anksčiau Lietuvos rinktinės ledo ritulininkų nuotykiai už aikštės ribų, jų šventės ir šėliojimai patekdavo net į spaudą. Atėjus B. Haakei situacija aprimo.

 

„Visos komandos, kurias aš treniravau, žinojo ir mano taisykles, reglamentuojančias ir gyvenimą už aikštelės ribų. Lietuvos žaidėjai jas tikrai gerbia. Tik dėl to mes tris kartus paeiliui laimėjome bronzą“, – įsitikinęs treneris.

 

Tačiau, kad ir kaip girdamas Lietuvą, B. Haake negalėjo pasakyti, kad ji yra ledo ritulio šalis.

 

„Lietuva yra krepšinio šalis. Bet ledo ritulys su futbolu dalijasi čia antrą vietą. Kokio dar sporto 20-mečių rinktinės rungtynės sutraukia 2 500 žiūrovų? Lietuvos čempionato finale, kuriame susitiko „Energija“ ir „Juodupė“, buvo per 1 000 žiūrovų. Žmonės čia mėgsta ledo ritulį. Ir jiems reikia daugiau ledo ritulio arenų, o ne Vokietijoje užsakytų tankų“, – mano vokietis, ant kurio pečių laikosi didelė dalis Lietuvos ledo ritulio.