Dešimtmetį ledo ritulio žaidėjais besirūpinantis P. Dubrovskis atskleidė darbo rinktinėje specifiką

 Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos ledo ritulio pasaulyje keitėsi žaidėjų kartos, treneriai, pakilimus keitė nuosmukiai, bet vyrų rinktinės žaidėjai visą šį laiką savo pašonėje turėjo kineziterapijos specialistą Piotrą Dubrovskį. Pats jau išvykų su ledo ritulio rinktinėmis nebesuskaičiuojantis kineziterapeutas praėjusią savaitę su šalies ledo ritulininkais vyko į Taliną, o suradęs laiko jis papasakojo apie savo laiką ledo ritulio pasaulyje, darbo specifiką ir funkcijas rinktinėje bei daugiau nei tik profesinių ryšių su žaidėjais svarbą.

 

 

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos rinktinių atstovais įvairiuose čempionatuose ir turnyruose besirūpinantis P. Dubrovskis į Lietuvos ledo ritulio rinktinių pasaulį pateko dar 2011 metais. Tuomet besikeičiant šalies ledo ritulio veidui ir įsikūrus asociacijai „Hockey Lietuva“, buvo ieškoma naujų specialistų, tarp kurių pateko ir į kineziterapiją pasukęs buvęs profesionalus futbolininkas.

 

Piotras prisimena, jog tokį posūkį gyvenime lėmė pažintis su dabartiniu rinktinės treneriu, tuo metu dar žaidėjo karjerą tęsusiu Arūnu Aleinikovu.

„Į ledo ritulio pasaulį įžengiau 2011 metais, tad jau praėjo dešimt metų kaip aš su rinktine. Istorija gavosi įdomi: nors pats nesu iš Elektrėnų, aš tuo metu dirbau Abromiškėse, reabilitacijos ligoninėje. Tuo metu man paskyrė vieną klientą gydytis po traumos, o tas pacientas buvo A. Aleinikovas. Tuo metu jis dar pats žaidė ir gydėsi čiurnos traumą.

 

Pradėjus su juo dirbti Arūnas papasakojo, jog ledo ritulio federacijoje vyksta pokyčiai ir ieškoma naujų žmonių, taip pasiūlydamas pabandyti prisijungti ir padirbėti su ledo ritulininkais. Kadangi pats esu buvęs profesionalus futbolininkas ir man ta tema buvo labai artima, aš iškart ir sutikau. Susitikome su Vaidu Budrausku ir nuo to prasidėjo tokia epopėja, kuri vis dar tęsiasi iki šios dienos“, - pasakojo kineziterapeutas.

 

P. Dubrovskis neslepia, jog priėmus naują iššūkį, teko užimti iki tol neegzistavusias pareigas ir į išvykas vykti su visomis mūsų šalies rinktinėmis.

 

„Jau sunku suskaičiuoti tiek ir išvykas, tiek ir medalius. Vos pradėjus dirbti, tokios kaip medicininės, reabilitacinės srities, kalbant atvirai, net nebuvo. Dėl to iškart pradėjau dirbti ir su vyrais, ir su U-20 ir su U-18 rinktinėmis.

 

Per visą tą laiką tobulėjau visapusiškai, nes su rinktine dirbi tik dalį laiko, bendroje sumoje apie du mėnesius per metus. Per tuos dešimt metų įgijau reabilitacijos magistro laipsnį, išklausiau dideli kiekį kursų ir mokymų. Įsteigiau kliniką Vilniuje, kuri padeda tiek ir sportininkams, tiek ir paprastiems žmonėms būti sveikais. Taip pat grįžęs į savo Alma Mater Vilniaus Universitetą tapau dėstytoju. Savo darbo praktikoje esu sujungęs kineziterapijos ir osteopatijos žinias, manau kad tai puikus derinys, kuris yra labai efektyvus siekiant greičiau pasveikti ir būti pasiruošusiems atlikti didesnį krūvį.“

 

 

Tik pradėjęs savo darbus rinktinėse kineziterapeutas susipažino ir su Lietuvos ledo ritulio pasaulį nemažai pakeitusia asmenybe – vokiečiu Berndu Haake. Vakarietišką požiūrį į rinktinę įnešęs ir daug patirties turintis treneris išskyrė kineziterapijos specialisto svarbą, o būtent Piotras buvo tas, kurio sugebėjimais atliekant šį darbą pasitikinėjo ilgametis rinktinės treneris.

 

Kineziterapeutas neslepia, jog į pirmąją išvyką su rinktine jis vyko apskritai negaudamas jokio atlygio, tačiau pabrėžia, jog dirbant rinktinėje finansinis aspektas niekada nebuvo svarbiausiu.

 

„Tuo metu taip įdomiai sutapo, jog į rinktinę atėjo B. Haakė. Jis taip pat labai stipriai akcentavo, kad kineziterapija ir jos specialistas komandoje yra privalomas ir būtinas. Pirmą kartą keliavome į Vengriją, olimpinę atranką, ir tuo metu finansinė situacija nebuvo gera ir manęs paklausė ar vykčiau ten už tai negaudamas uždarbio. Man tuo metu finansinis aspektas nebuvo pirmoje vietoje, o taip yra iš esmės ir dabar. Todėl, žinoma, sutikau, ir nuo to laiko pradėjome keliauti tiek ir su nacionaline, tiek ir su kitomis rinktinėmis.

 

Berndo asmenybė, ne tik ledo ritulyje, bet ir apskritai kaip žmogaus, yra išskirtinė. Jis yra be galo didelės širdies žmogus, labai atviras, turintis didelę patirtį tiek ir sporte, tiek ir gyvenime. Jo požiūris į kineziterapiją ir mediciną, buvo mums kur kas labiau artimesnis.“

 

Po šešerių metų B. Haakės treniruojamoje rinktinėje, P. Dubrovskiui teko susipažinti ir su visiškai kitokia trenerių filosofija. Į rinktinę atvykus stipriausioje planetos lygoje daugybę metų praleidusiam Danieliui Lacroix, lietuviui teko susidurti ir su NHL lygoje įprastu aptarnaujančio personalo vertinimu.

 

„Kitas treneris, D. Lacroix, atvyko iš NHL pasaulio, kuriame pats žaidė ir dirbo. Ten visas personalas ir žaidėjai yra labai aukšto lygio. NHL komanda yra kaip labai tikslus mechanizmas, kuriame viskas sudaryta iš smulkių detalių. Viskas nukreipta į rezultato siekimą, kartais nepaisant pačių žmonių. Tuo tarpu darbo santykiai Lietuvos ledo ritulio rinktinėje yra paremti atvirumu ir noru padėti kiekvienam. Rinktinė yra kaip šeima, kur tu ir tave visi myli ir laukia. Dėl to grįžtant į rinktinę kasmet jautiesi kaip grįžęs namo pas artimuosius po nedidelės pertraukos. Prie tokios atmosferos atsiradimo rinktinėje svariai prisidėjo B. Haakė.“

 

 

Trejus metus Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandoje dirbęs P. Dubrovskis lygindamas darbą klube ir rinktinėje pripažįsta, jog darbo specifika gerokai skiriasi.

 

„Visų pirma reikia suprasti, kad rinktinė tai nėra komanda, kuri dalyvauja šalies ledo ritulio čempionate. Tai yra žmonės, atvažiuojantys iš skirtingų klubų atstovauti savo šalį. Todėl jie dažniausiai turi atvažiuoti arba sveiki, arba beveik pasveikę. Pačiam tris metus iš eilės yra tekę dirbti Vilniaus „Žalgirio“ komandoje, o ten darbo specifika skiriasi. Tu esi su žaidėju kasdien ir apie jį žinai viską. O štai rinktinėje, žaidėjas turi atvykti sveikas, nes jei jis negalės žaisti, tada jam nėra prasmės į ją vykti.“

 

Ledo ritulio rungtynių metu iš šalies kineziterapeutas dažniausiai būna pastebimas tik tuomet, kai ledo ritulininkai patiria traumas ir jiems reikalinga pagalba. Visgi, tai toli gražu ne vienintelės jų pareigos rinktinėje ir darbas startuoja gerokai anksčiau rungtynių starto, o jo pabaiga – gerokai po finalinės rungtynių sirenos. Neretai kineziterapijos specialistai rinktinėje poilsio sulaukia paskutiniai, nes su žaidėjais tenka dirbti iki itin vėlyvo meto.

 

„Viskas prasideda nuo planavimo: prieš atvykstant į rinktinę reikia pasirūpinti visomis kineziterapijos priemonėmis, užsakyti reikiamus vaistus ir maisto papildus. Taip pat sužinoti kokios būklės atvažiuoja žaidėjai. Kineziterapeutas dalyvauja visose komandos treniruotėse, paruošdamas žaidėjų kūnus krūviui, o po treniruočių siekia, kad sportininkai greičiau atsistatytų. Kaip specialistas privalai žinoti visas žaidėjo silpnas vietas, traumas, prieš tai buvusius sužeidimus, kad galėtum apsaugoti tas vietas – atlikti prevenciją: pasitelkiant masažą, fizioterapiją, duodant patarimų ar atliekant specialius pratimus.

 

Paruošus žaidėjus rungtynėms, jų metu būni tas žmogus, kuris atsakingas už pirmosios pagalbos suteikimą. Tavo žinios ir tavo kompetencija privalo leisti tai daryti. Dažnai aplinkiniams, ar kitiems žaidėjams tiesiog neužtenka žinių. Tarkime, žaidėją pirmą kartą užklupo epilepsijos priepuolis ir žmonės iš kažkokių gandų yra girdėję, jog reikia ištraukti liežuvį ir puola tai daryti, kišti kažką į burną, o to daryti dažniausiai negalima. Todėl tu privalai viską organizuoti, jog viskas įvyktų sklandžiai. Tenka rūpintis ir greitosios atvykimu, žaidėjų nugabenimu į ligoninę, kontaktavimu su jų artimaisiais. Tai irgi įeina į mūsų atliekamas pareigas.

 

Vėliau jau laukia žaidėjų atsistatymas, siekiant, kad po dienos ar dviejų, iki kol vyks kitos rungtynės, jie būtų pilnai atsigavę ir joms pasiruošę. Dažniausiai tai būna masažai, manualinė terapija, fizioterapija, teipavimai. Viskas daroma, kad paruošti žaidėją kitai dienai ir jis jaustųsi geriau.“

 

 

 

Prisimindamas darbą rinktinėje, Piotras pasidžiaugė, jog per visus tuos metus beveik neteko susidurti su simuliacija, o dažniausiai iš ledo ritulininkų sulaukiama atvirumo.

 

„Lietuvos ledo ritulio rinktinę laikyčiau kaip vieną šeimą. Kas čia atvažiuoja, per tuos dešimt metų, matėsi vienetiniai atvejai, jog žaidėjas galėtų kažką daryti, bet nenorėtų dėl kažkokių savo motyvų. Ačiū dievui, su tokiais dalykais, pas mus susidurti netenka.“

 

Būtent bendravimą su žaidėjais ir abipusį atvirumą P. Dubrovskis laiko vienu iš svarbiausių savo darbo aspektų. Visą tai jis siekia pritaikyti ne tik rinktinėje, tačiau ir kasdieniniame darbe.

 

„Ryšis su žmonėmis mūsų profesijoje yra privalomas. Mano filosofija yra tokia, kad tu turi būti kuo arčiau komandos, nesusireikšminti, jog tu turi daugiau žinių šioje srityje ir nerodyti arogancijos. Aš sutinku ir su D. Lacroix mintimis, jog tu esi tik tikslo siekimo dalis, bet jei tau pavyksta darbą suderinti ir su empatija, su bendra siela, tuomet gaunasi labai geras junginys. Bendravimas yra labai svarbus: jei tu moki surasti priėjimą prie žmogaus, moki paklausti ir sužinoti, kas yra negerai, kas netinka, tuomet ir rezultatai būna visai kitokie.“

 

Pastaruoju metu rinktinės kineziterapeutui vis dažniau su ledo ritulininkais tenka dirbti ir sezono metu: P. Dubrovskio vadovaujamoje „ReaMed“ klinikoje reabilitaciją renkasi ir Lietuvos rinktinės nariai. Neseniai šioje klinikoje atsistatinėjo traumų kamuotas Martynas Grinius, o paskutinysis Piotro ir, rinktinėje taip pat dirbančios, Kotrynos Kairytės pagalbos sulaukė sunkią peties traumą pavasarį patyręs Ugnius Čižas.

 

„Aš asmeniškai noriu padėti, o ne užsidirbti. Dėl to, kad žaidėjai pas mus atvažiuoja, tikrai smagu. Smagu, kad jie pasitiki, smagu, kad atvažiuoja, faina, kad su kai kuriais iš jų mes turime ilgalaikį ryšį ir santykius.

 

Ugnius Čižas buvo paskutinis, kuris pas mus reabilitavosi. Pavasarį jis gavo labai rimtą peties sąnario traumą. Jį operavo profesorius R. Gudas. Ši operacija buvo atlikta asociacijos dėka, ją suorganizavo ir specialistą rado „Hockey Lietuva“ generalinis sekretorius V. Budrauskas. Matome, jog Ugnius puikiai atsistatė ir šiai dienai sėkmingai žaidžia, nors po tokių traumų kartais žaidėjai baigia karjerą.“

 

P. Dubrovskis neslepia, jog sunkias traumas patyrusiems ledo ritulininkams kreipiantis į jo kliniką laukti tikrai nereikia – reabilitacija po sunkių traumų pradedama iš karto.

 

„Pas mane užimtumas tikrai didelis.  Bet jei man paskambina kažkas iš ledo ritulininkų ar jų tėvų, aš labai retai sakau, kad nepykit galėsiu tik už savaitės. Aišku, su išimtimis: jei kažkas tiesiog paskambina, kad jiems reikia masažo, tuomet tenka įvertinti, kad kitiems mano pacientams pagalbos reikia labiau. Tačiau jei įvyksta kokia rimta trauma ir reikalingas atsistatymas, tuomet žaidėjai pas mus eina be eilės.“

 

 

 

Po dešimties metų rinktinėje P. Dubrovskis vis dar nedvejodamas sutinka vykti ir padėti mūsų šalies ledo ritulininkams įvairių turnyrų ir čempionatų metu. Daugybę medalių rinktinės gretose gavęs specialistas pažymi, jog iškovojami trofėjai su klubu ir laimėti medaliai su rinktine yra vertinami skirtingai.

 

„Jeigu tu žiūri vien tik į rezultatus, tuomet rasti motyvacijos gali tapti sunku. Dirbant „Žalgiryje“ mes tris metus iš eilės laimėjome viską, o einant atsiimti tuos pačius apdovanojimus jau nėra tokio didelio džiaugsmo. Bet rinktinėje tikrai taip nėra, ypač dabar, kai jau du metus dėl COVID-19 situacijos neįvyksta čempionatai. Todėl tu vyksti į rinktinę ne tik kaip specialistas, tačiau ir kaip paprastas sirgalius norintis juos palaikyti. Komandą palaikai emociškai ir tau svarbu, kad rinktinė kažką laimėtų.“

 

Kuris čempionatas per visą dešimtmetį P. Dubrovskiui įsiminė labiausiai? Į šį klausimą atsakymo ilgai laukti nereikia: 2018 metais Kaune prie pilnų tribūnų „Žalgirio“ arenoje laimėtos pirmenybės neabejotinai yra įsimintiniausiu pasirodymu ne tik tuometinės rinktinės nariams, tačiau ir rinktinės kineziterapeutui.

 

„Įsimintiniausias, be abejo, buvo čempionatas Kaune, kai mes pirmą kartą laimėjome auksą. Tas čempionatas tikrai pasiliks mano atmintyje visam gyvenimui. Reikia tikėtis, ateityje tokių pergalių bus ir daugiau, bet, kol kas, mes neturime nei antro Zubraus, nei antro Kasparaičio.“