Energijos“ veteranas Š.Kuliešius apie: linksmiausius epizodus ant ledo, idealą, užsienį, geriausius Lietuvos ledo ritulininkus ir kita

 Didžiausias sporto portalas Lietuvoje Sportas.lt ir seniausias Lietuvos ledo ritulio klubas Elektrėnų „Energija“ naujojo sezono proga pradėjo rubriką „Klausk „Energijos“ žaidėjo“.

 

Kiekvieną savaitę portalo lankytojai turės galimybę užduoti klausimą vis kitam „Energijos“ ledo ritulininkui, o tos savaitės žaidėjas pateiks atsakymus į įdomiausius sirgalių klausimus.

Pirmąją savaitę suteikėme galimybę užduoti klausimą „Energijos“ klubo senbuviui Šarūnui Kuliešiui, o šiandien ledo ritulininkas atsakė į portalo Sportas.lt lankytojų pateiktus klausimus.

 

– Ar ledo ritulyje turite savo idealą? Į ką lygiavotės kai buvote vaikas?
– Kai pradėjau žaisti ledo ritulį, tuo metu daugiausiai žinojau tik SSRS rinktinės žaidėjus, kadangi buvo devinto dešimtmečio vidurys, apie NHL ir kitas lygas mažai ką žinojau. Tuo metu SSRS komanda tarptautinėse varžybose iškovodavo daug trofėjų, todėl man atrodė, kad jie yra geriausi. Tačiau vėliau informacijos srautas iš užjūrio ir kitur pasidarė didesnis, pamačiau rungtynių ir iš NHL lygos. Negaliu pasakyti, kad rusų ledo ritulininkai man tapo blogesni, bet Šiaurės Amerikoje propaguojamas žaidimas labiau traukė akį savo dinamiškumu.

Pradėjau labiau kreipti dėmesį į aukštesnius vyrukus, kurių NHL buvo pilna. Iki šiol man gražu žiūrėti, kaip žaidžia Jaromiras Jagras, ankščiau patikdavo švedas M.Sundinas. Įdomu tai, kad man imponuoja Kanados rinktinės žaidimas, bet niekada negalėdavau išskirti kurio nors vieno iš jų. Iš dabartinių žvaigždžių man imponuoja ruso Jevgenijaus Malkino žaidimas.

 

– Papasakokite apie kurioziškiausią įvykį nutikusį ant ledo.
– Daug visokių juokingų situacijų buvo. Vieną kartą mūsų komandos vartininkas pričiuožė prie mūsų suoliuko, kuomet linijinis teisėjas fiksavo uždelstą nuošalę. Paprastai vartininkai taip elgiasi, kuomet pagrindinis teisėjas tai užfiksuoja, tada būna galimybė užpulti varžovus išleidus papildomą aikštės žaidėją. Aš tuomet turėjau ritulį ir buvau labai nustebęs, kai pamačiau pro mane prašvilpusį mūsų vartininką. Supratus, kas atsitiko, suėmė juokas ir tiesiog nežinojau ką daryti su rutuliu. Jeigu varžovai būtų perėmę rutulį, būtų iškarto įmušę įvartį į tuščius vartus, tačiau juokėsi ir varžovai ir teisėjai, gal dėl to manęs labai nespaudė.

Taip pat juokingas epizodas buvo kai buvau „Energijos“ naujokas. Vienas iš komandos veteranų po antro varžybų kėlinio tiesė varžovams ranką atsisveikinti. Komandos draugai sočiai pasijuokė ir priminė jam, kad dar laukia vienas kėlinys.

Linksmas epizodas man nutiko Lenkijoje. Prieš rungtynes išėjau į aikštelę mankštai ir pastebėjau, kad visi į mane žiūri ir juokiasi. Pasirodo, mano pavardė ir numeris buvo ant pilvo, o ne ant nugaros (juokiasi).

 

– Ar ledo ritulys buvo pirmasis ir vienintelis sportas, kuriuo susidomėjote? Gal vaikystėje bandėte kitas sporto šakas?
– Vaikystėje kieme žaidžiau visus įmanomus žaidimus, tačiau labiausiai patiko komandiniai - futbolas, krepšinis. Krepšinio varžybose net esu atstovavęs savo vidurinę mokyklą, laimėjome Trakų rajono pirmenybes, todėl jaučiausi labai geras krepšininkas (juokiasi). Krepšinį ir dabar patinka pažiūrėti, o štai futbolas per televizorių man atrodo kiek nuobodokas, gal dėl to, kad Lietuvos rinktinė nežaidžia pagrindiniuose čempionatuose, bet šiaip visada palaikau lietuvius!

 

– Ką reikėtų pasakyti apie ledo ritulį vaikui, kuris dar neapsisprendė kurią sporto šaką pradėti sportuoti, kad sudomintum jį pasirinkti ledo ritulį?
– Norėčiau tam vaikui palinkėti gero trenerio, tada jo nereikės tėvams ar kažkam kitam motyvuoti. Ledo ritulys - labai dinamiškas ir kietas žaidimas, vaikai lengvai į jį įsitraukia. Tačiau svarbu, kad treneris išmokytų jauną žaidėją apsisaugoti aikštelėje, nes traumos labai stipriai gali pakeisti vaiko norus. Lietuvoje yra gerų trenerių, o patys lietuviai tinkami ledo rituliui. Vis daugiau jaunimo turi galimybes išvykti į ledo ritulio šalis, gali pamatyti pasaulį ir tapti profesionaliais žaidėjais. Manau, kad po Dainiaus Zubraus ir Dariaus Kasparaičio bus ir kitų žymių Lietuvos ledo ritulininkų, reikia tik truputį palaukti.

 

– Kodėl per visą savo ilgą karjerą nepavyko įsitvirtinti užsienyje?
– Kai buvau 17-metis, turėjau galimybę pasilikti žaisti Čekijos aukščiausioje jaunimo lygoje. Buvau ten kelis mėnesius ir treneriai man bei kitiems dviems Lietuvos ledo ritulininkams: Egidijui Baubai ir Vitalijui Zenčenkai pasakė, kad jie norėtų mus pasilikti komandoje. Tačiau tuo metu įstojau į universitetą, užplūdo tėvynės ilgesys, todėl nusprendžiau grįžti. Manau, tada buvo realiausia galimybė užsikabinti aukščiausio lygio ledo ritulyje. Mes žaidėme antrame penketuke, rungtyniavome prieš elitines Čekijos jaunimo komandas. Pradžioje buvo sunkoka, bet vėliau, ypatingai per treniruotes, jautėmės vis laisviau ir žaidėme geriau, mus leisdavo treniruotis su Ekstralygoje rungtyniaujančiais Opavos „Slezan“ vyrais ir tas lygis neatrodė kažkoks labai nepasiekamas. Tačiau pasirinkau kitą gyvenimą ir nematau prasmės dėl to gailėtis. Tie kiti du vaikinai pasiliko, tačiau nė vienam iš jų nepavyko tapti Europos ledo ritulio žvaigždėmis.

Vėlesni mano išvažiavimai į Baltarusiją, Švediją, Angliją buvo daugiau kaip noras įgyti gyvenimiškos patirties, pakeliauti, išmokti anglų kalbą ir kartu gauti pinigų už žaidimą.

 

– Sudarykite, Jūsų nuomone, visų laikų geriausią Lietuvos ledo ritulininkų penketuką.
– Žinau geriausią gynėją - Darių Kasparaitį ir geriausią puolėją - Dainių Zubrų. Apie juos nereikia nieko ir pridurti. Dar prie jų pridėčiau Dainių Baubą, su kuriuo net viename penketuke keletą pasaulio čempionatų teko sužaisti, jis buvo labai geras komandos partneris. Nors ir nebuvo lengva kartu žaisti, bet jis žmogus daugiau pozityvus ir labai talentingas, linksmas. Manau, kad D.Bauba būtų šio penketuko centras. Į dar vieną puolėjo vietą pretenduotų daug žaidėjų, tačiau pasirinksiu jo brolį ir mano vaikystės draugą Egidijų Baubą. Jis nuo brolio skyrėsi tuo, kad nebuvo toks talentingas, tačiau savo geriausiais laikais buvo taškų darymo mašina. Neretai gaudavau ritulį taip, kad reikėdavo tik į tuščią vartų kampą įstumti. Dar vienas penketuko gynėjas - Artūras Katulis. Labai greitas ir nepatogus puolėjams žaidėjas, daug žaidė užsienyje, kol kas už jį geresnio Lietuvoje, manau, nėra. Geriausias vartininkas - Arūnas Aleinikovas.

Šis penketukas sudarytas iš žaidėjų, kuriuos mačiau, tačiau Lietuvoje yra daug talentų. Kadangi neturime klubo, kuris būtų labai matomas, dalyvautų KHL čempionate, tie talentai prapuola. Atsiskleisti svečioje šalyje yra kur kas sunkiau, nei namuose.