Geriausią karjeros sezoną žaidžiantis M. Armalis: nuo pasiūlymų mesti ledo ritulį iki pripažinimo Švedijoje

Pastarieji metai Lietuvos rinktinės ir „Leksands“ klubo vartininko Manto Armalio gyvenime buvo kupini išbandymų ir naujų iššūkių. Praėjusį sezoną pabaigęs sunkiausiu karjeros momentu su komanda iškritus į antrąjį Švedijos čempionato divizioną, ledo ritulininkas naująjį sezoną pasitiko tapęs tėvu ir Švedijos sostinę iškeitęs į mažo miestelio komandą, kurioje jis atkreipė į save visos Švedijos ledo ritulio bendruomenės dėmesį žaisdamas geriausią savo karjeros sezoną.

 

 

M. Armalio kelias Švedijos ledo ritulio pasaulio pakopomis šioje šalyje tikrai nebuvo tradicinis. Į Švediją jis atvyko labai anksti ir pirmuosius žingsnius ant ledo jis dėjo būtent šioje šalyje: ledo ritulininko tėvai buvo orientacininkai ir kai jų vaikui buvo vos keturi mėnesiai, jie emigravo į šią šalį.

 

„Į Švediją atvykau iš Plungės – nedidelio miesto Lietuvoje. Šis miestas neturi nieko bendro su ledo rituliu – mūsų šalyje ledo ritulio miestas yra Elektrėnai, iš kurio yra kilę ir garsiausi Lietuvos ledo ritulininkai Darius Kasparaitis ir Dainius Zubrus. Į Švedija pasukau dėl tėvų: ši šalis yra stipriausia pasaulyje orientavimosi sporte ir tėvai norėdami tobulėti rinkosi gyvenimą Švedijoje“, - kalbėdamas su hockeysverige.se žurnalistu apie persikėlimą į Švediją kalbėjo vartininkas.

 

Visgi, tėvų sėkmė orientavimosi sporte jų vaiko prisijungti prie šio sporto jaunuolio nesudomino. Pripažinęs, jog jam šis sportas buvo per nuobodus, jis pasuko į vieną populiariausių sportų Švedijoje – ledo ritulį.

 

Kelias prestižinėje sporto šakoje M. Armaliui nebuvo lengvas. Nors vartininko pozicijoje lietuvis jautėsi užtikrintai ir pagal rezultatus jis niekuo nenusileido bendraamžiams iš Švedijos, būtent lietuviškas pasas neretai tapo faktoriumi, apsunkinančiu jo galimybes pasirodyti: Švedijoje į šalyje rengiamas prestižines stovyklas kviečiami tik šios šalies piliečiai, tad lietuviui nepaisant savo rezultatų ant ledo, jose vietos nebuvo.

 

Nepaisant kliūčių dėl savo tautybės, M. Armalis neatsisakė lietuviškos pilietybės ir savo kelią į ledo ritulio aukštumas skynėsi kitų nepramintu keliu. Nors Švedijoje jaunystėje žaidėjas nebuvo apipiltas vietinių dėmesiu, Lietuvoje jis tikrai nebuvo pamirštas ir nuo 16 metų Mantas pradėjo žaisti Lietuvos jaunimo rinktinėse, o nuo 2010 metų tapo nepakeičiamu pagrindiniu vartininku ir vyrų rinktinėje.

 

„Anksčiau su šeima į Lietuvą grįždavome kiekvieną vasarą, aplankydavome savo gimines, bet pastaruoju metu, kai tapau vyresniu ir sukūriau savo šeimą, čia grįžtu rečiau. Dabar į Lietuvą atvykstu tuomet, kai į stovyklą renkasi Lietuvos rinktinė ir mes ruošiamės pasaulio čempionatams“, - pasakojo M. Armalis.

 

 

 

Kelias į Švedijos ledo ritulio olimpą M. Armaliu netapo lengvesniu ir pradedant profesionalo karjeroje. Šanso stipriausiose šalies lygose negavęs lietuvis savo kelią profesionalo karjeroje pradėjo nuo trečiosios šalies lygos, bet ir joje jaunuoliui progų pasirodyti pirmaisiais metais beveik nebuvo.

 

Tuo metu daugumai sportininkų kiltų pagunda mesti ledo ritulį ir pasiieškoti kito karjeros tęsinio, bet M. Armalis neslepia, jog jam tokių minčių jis neturėjo niekuomet. Situacija nepasikeitė net ir tuomet, kai lietuviui teko žaidimą derinti su darbu drabužių parduotuvėje, po kurios sekė ir trumpa ledo ritulininko karjera modelių pasaulyje.

 

„Minčių mesti ledo ritulį ir pasiduoti man niekuomet nekilo. Buvo kitų žmonių, kurie stengėsi man įsiūlyti tokį variantą, bet aš asmeniškai apie tai niekada negalvojau. Tuo metu situacija buvo nelengva: „Soderhamn“ klube sužaidžiau vos vienas rungtynes, „Borlange“ taip pat ant ledo pasirodžiau vos kartą.

 

Po žaidimo jaunimo lygmenyje nedaug ledo ritulininkų prasimuša į profesionalų sportą ir gali iš to gyventi. Tačiau aš žinojau, kad esu pakankamai geras ir turiu potencialo, nors galbūt kiti to manyje ir nematė. Kai pradėjau dirbti modeliu nemažai žmonių man sakė, kodėl nenustoju žaisti ledo ritulio ir neužsiimu modelio karjera rimčiau, tačiau aš pats niekuomet negalvojau apie tokį variantą.“

 

Situacija pasikeitė po 2012-2013 metų sezono, kai gavęs progą pasirodyti „Trynas“ klube lietuvis sužaidė sėkmingą sezoną trečioje Švedijos lygoje. Po metų jis jau demonstravo solidų žaidimą „Mora“ komandoje žaidžiančioje antroje pagal pajėgumą šalies lygoje ir atkreipė dėmesį iš stipriausios Švedijos lygos (SHL), kurioje jis debiutavo vilkėdamas „Djurgardens“ maršinėlius.

 

 

 

Atvykęs į Švedijos sostinės klubą kaip ilgamečio NHL žaidėjo Mikaelio Tellqvisto dubleris, ilgai slėptis garsaus kolegos šešėlyje nebuvo nusiteikęs. Nuo pirmų pasirodymų ant ledo jis įrodė, kad ne tik yra vertas žaisti šiame lygmenyje, tačiau ir gali būti startiniu SHL vartininku. Būtent tokią poziciją jis jau užėmė antrajame savo sezone, apsikeitęs rolėmis su garsiuoju kolega.

 

Po dviejų metų „Djurgardens“ komandoje susidomėjimas M. Armaliu išaugo ne tik Europoje, bet ir už Atlanto. 2016 metų vasarą lietuvis išbandė savo jėgas JAV, kur jis pasirašė sutartį su stipriausios pasaulio lygos NHL San Chosė „Sharks“ klubu. Visgi, šioje ekipoje sužaidęs vos vieną susitikimą pasiruošimo sezonui metu, jis likusią sezono dalį praleido antroje jos komandoje AHL lygoje, o po sunkaus sezono jis sugrįžo į Europą prisijungdamas prie Rygos „Dinamo“ komandos.

 

Po metų Latvijoje, kurių metu lietuvis, nepaisant solidaus savo žaidimo, dažniau turėjo komandos pasirodymus stebėti iš šalies, nei pats stodavo į vartus, priėmė sprendimą sugrįžti į puikiai pažįstamą Švediją, kur iš pradžių žaidė „Skelleftea“ klube, o poros sezonų sugrįžo į „Djurgardens“. Galiausiai po dar dvejų metų jis klubą keitė dar kartą ir šiemet prisijungė prie „Leksands“ komandos. Pakeliavęs po ledo ritulio pasaulį vartininkas pripažįsta, jog dažnas klubų keitimas turėjo tiek ir teigiamos, tiek ir neigiamos įtakos jo karjeroje.

 

„Sunku atsakyti, kaip klubų keitimas atsiliepė mano tobulėjimui. Galiu įžvelgti tiek ir teigiamą to pusę, tiek ir neigiamą. Aš turėjau galimybę žaisti skirtingose aplinkose, kuriose taikomos skirtingos ledo ritulio filosofijos, skirtingos taktikos gynyboje. Žinoma, mano darbas yra sustabdyti ritulį nuo patekimo į vartus, bet žaidžiant skirtingose komandose man teko prisitaikyti ir keisti mano žaidimą, kad jis geriausiai tiktų klubo taktikai.

 

Turėjau daug vartininkų trenerių, su kuriais dirbome skirtingą laiko tarpą. Į tai žiūriu, kaip į pozityvų dalyką, nes kiekvienas susitikimas su nauju treneriu į mano žaidimą įnešė naujų dalykų. Kiekvienas ledo ritulį mato skirtingai ir jie savo akimis pamatydavo dalykų, kuriuos jie norėdavo taisyti mano žaidime bei tobulinti. Iš kiekvieno trenerio aš su savimi turiu bent vieną detalę, kuri man dabar padeda rungtyniaujant.“ 

 

Keičiant klubą žaidėjui tenka ne tik pakeisti atstovaujamos komandos uniformas, tačiau ir savo aplinką bei susipažinti su naujais kolegomis, treneriais bei apsigyventi kitame mieste. M. Armalis neslepia, jog tai nėra lengva dalis ne tik jam, bet ir šeimai.

 

„Tęstinumo kažkiek pasiilgau. Norėtųsi galėti sukurti stipresni ryšį su komanda, treneriais, žaidėjais ir pažaisti su jais keletą metų. Visgi iš kitos pusės buvo malonu susipažinti su daug žmonių ir sau mesti iššūkį jungiantis į naują komandą ar naują lygą. Žinoma, tokie pokyčiai yra nelengvi ir socialiniame gyvenime. Ir ne tik man, bet ir mano šeimai.“

 

Žaidėjas tikėjosi tęstinumą rasti sugrįžęs į „Djurgardens“ komandą, bet praėjęs sezonas jo komandai susiklostė tiesiog tragiškai – itin prastai pirmenybes pradėjusi lietuvio komanda iškrito iš aukščiausios šalies lygos.

 

 

 

Kalbėdamas apie praėjusį sezoną M. Armalis teigia, jog vienos priežasties, kodėl legendinis Švedijos klubas nesugebėjo ne tik kovoti dėl vietos atkrintamosiose varžybose, tačiau ir baigė sezoną iškrisdami į žemesnę lygą, surasti neįmanoma.

 

„Buvo daug dalykų, kurie įvyko ir kurie mums buvo nepalankūs. Buvo labai neramus sezonas. Negalima rodyti į vieną dalyką ir sakyti, jog būtent dėl to mes iškritome. Buvo daug mažų dalykų, kurie tęsėsi viso sezono metu ir mums kišo pagalius į ratus. Nors turėjome gerą sezono pabaigą ir panaikinome didelį taškų deficitą, galiausiai turėjome žaisti dėl išlikimo lygoje, kur jau mums nepavyko išsigelbėti.“

 

Lietuvis neslepia, jog toks sezonas suteikė daug neigiamų emocijų – nusivylimą, pyktį ir liūdesį. Visgi, jo teigimu labiausiai buvo pikta dėl to, kad jis su komanda leido klubui atsidurti tokioje situacijoje.

 

Po sezono į žemesnę lygą iškritęs „Djurgardens“ klubas nebuvo pasiruošęs pasiūlyti sutarties daugumai geriausių savo žaidėjų, tarp kurių ir jų vartininkas, o šis gavo pasiūlymą iš „Leksands“ bei sukirto rankomis su šiuo mažame mieste žaidžiančiu klubu.

 

Atvykimą iš Švedijos sostinės į mažiau nei 6 tūkstančius gyventojų turintį miestą M. Armaliui ir jo žmonai palengvino ir pagausėjimas šeimoje: žaidėjas pripažįsta, jog susilaukę pirmagimio jie kone visą savo dėmesį skiria jo priežiūrai.

 

„Jei būtume dviese, galbūt būtų kiek sunkiau, bet dabar abu turime ką veikti. Mažas miestas mums netrukdo, gerai leidžiame jame laiką. Didžiąją savo laiko dalį rūpinamės mažuoju, o didieji miestai nėra toli. Jei norime, sėdame į automobilį ir po trijų valandų jau būname Stokholme.“

 

Už aikštės ribų M. Armalis demonstruoja stabiliausią žaidimą visos savo karjeros metu. Nors jam atvykstant į klubą buvo manoma, jog lietuvis bus NHL patirties turinčio suomio Kasimiro Kaskisuo dubleriu, nuo pat sezono starto situacija buvo priešinga. Mūsų šalies atstovas ne tik yra tvirtas pirmasis vartininkas savo komandoje bei žaidžia geriausią karjeros sezoną, tačiau ir pagal svarbiausias vartininkų statistines kategorijas patenka tarp trijų geriausių lygos vartininkų.

 

„Mano sezonas yra gana stabilus – be jokių didelių nuopuolių ar pakilimų. Manau, kad išlaikau gana aukštus standartus. Tuo pačiu turiu pasakyti, jog sulaukiu daug pagalbos ir iš komandos draugų. Po sugrįžimo į Švediją buvo visko – tiek gerų, tiek ir nelengvų akimirkų, prieš porą metų turėjau atlaikyti operaciją bei ilgą reabilitaciją. Visgi, dabar jaučiuosi grįžęs į savo formos piką, o taip pat manau, jog per pastaruosius metus gerokai patobulėjau.“

 

Lietuvos rinktinės vartininkas pripažįsta, jog šiais metais jis ne tik geriau jaučiasi ant ledo fiziškai, tačiau ir psichologiškai, nes jo nebeslegia pernai rūbinėje vyravusios niūrios nuotaikos.

 

„Žiūrint į praėjusį sezoną, galiu pasakyti, jog šis sezonas man tikrai geresnis. Daug kas susideda į tai, kad čia jaučiu mažiau streso, spaudimo ir panašių dalykų, bet tuo pačiu daug geriau jaučiuosi ir pats fiziškai. Praėjusį sezoną praleidus porą įvarčių jau galvodavau, jog mums šansų laimėti beveik nėra, o čia turime grupę, kuri gali panaikinti net ir didesnes varžovų persvaras pelnydami keturis ar penkis įvarčius.“

 

„Leksands“ klubas šį sezoną subūrė komandą, kuri buvo nusiteikusi taikytis į aukščiausius tikslus. Visgi, sezonas klostosi ne taip sėkmingai, kaip norėtų jų komanda, o M. Armalis primena, jog ant ledo rungtynes laimi ne didesni kontraktai ar geresni vardai, o sėkmingiau sužaidę ledo ritulininkai. Lietuvis tikisi, jog šiuo metu septintoje vietoje žengiančiai jo komandai sezoną pavyks užbaigti pagaliau iškovojus ir Švedijos čempionato aukso medalius.

 

„Žinoma, jog tikimės geresnių rezultatų, nei juos turime dabar. Visgi, jei mums pavyks pagaliau išvengti traumų ir sugebėsime sėkmingai integruoti po traumų atsigaunančius žaidėjus, mes galime nueiti labai toli. Mūsų tikslas – laimėti paskutines sezono rungtynes.“

 

Apie sėkmingą sezoną Švedijoje žaidžiantį lietuvį šioje šalyje vis garsiau kalbama kaip apie vartininką, kuris praverstų ir šios šalies rinktinei, bet savo gimtinei ištikimas M. Armalis gina jo niekuomet neužmiršusios Lietuvos vartus. Pernai jis su lietuviais ne tik iškovojo istorinius bronzos medalius pasaulio čempionato IA divizione bei liko per žingsnį nuo žaidimo elitiniame divizione, tačiau ir buvo pripažintas geriausiu čempionato vartininku, o dar daugiau pergalių jis su savo tautiečiais sieks iškovoti ateityje.