Ledo ritulininkams – lengvaatlečių pamokos

Sostinės ledo ritulio akademijos auklėtinius treniruojantis buvusių lengvaatlečių tandemas Irina Krakoviak ir Andrejus Tolstikas vaikams padeda ne tik sustiprėti fiziškai, bet ir įkvepia pasitikėjimo savimi.

 

I.Krakoviak ir jos vyras akademijos įkūrėjo Artūro Katulio kvietimą padirbėti su jaunaisiais ledo ritulininkais išgirdo dar prieš porą metų. Bet tik šiemet nutarė pasinerti į šią komandinę sporto šaką ir nuo rugsėjo tapo Sostinės ledo ritulio akademijos komandos dalimi.

 

Buvusių lengvaatlečių pora rūpinasi jaunųjų ledo ritulininkų bendru fiziniu parengimu. „Vaikams padedame pamatą, kad jie turėtų stiprias rankas, kojas, presą, kad tvirtai stovėtų ant ledo. Kad pasitikėtų savimi – būtų komandos dalis ir nesijaustų silpni“, - pasak I.Krakoviak, tinkamai parengtas kūnas ne tik leidžia jaustis tvirčiau ir labiau pasitikėti savimi, bet ir padeda išvengti traumų.

 

Su aštuonmečiais, dešimtmečiais, dvylikamečiais ir keturiolikmečiais ledo ritulininkais dirbantiems buvusiems lengvaatlečiams įkalbinėti auklėtinių lieti prakaito nereikia. Jaunieji ledo ritulininkai darbštūs, o jų tėvai pareigingi – ne tik atveža į treniruotę ir laukia savo atžalų po jos, bet ir konsultuojasi su treneriais, ką reikėtų valgyti prieš treniruotę ir prieš varžybas, kaip geriau atgauti jėgas po jų.

 

„Vaikai labai noriai dirba. Atsimenu treniruotes, kurias darėme dar Vingio parke – po treniruotės jie nenorėdavo eiti namo. Ir Artūras minėjo, kad vaikai labai laukia šių treniruočių“, - vaikų ir tėvų šypsenos po treniruotės I. Krakoviak – didžiausia padėka.

 

Europos jaunimo vicečempionei, olimpinių žaidynių dalyvei sportas padėjo išsiugdyti tvirtą charakterį. Tvirtus I.Krakoviak nori matyti ir savo auklėtinius: „Pasakyti „Aš nedarysiu“, - lengviausias kelias. Turi būti savo savo likimo kalvis. Sportas moko savikontrolės, ugdo charakterį. Nors mes ir bendrojo rengimo treneriais, ugdomoji veikla neatsiejama “.

 

 

Buvusiai bėgikei, besirūpinančiai jaunųjų ledo ritulininkų fiziniu rengimu, pirmą kartą tenka dirbti su komandine sporto šaka. A.Tolstikas, kuris Sostinės ledo ritulio akademijoje dirba su dvylikamečiais ir keturiolikmečiais, anksčiau jau yra rengęs merginų ir vaikinų krepšinio komandas. Be to, sutuoktinių tandemas šiuo metu padeda ir tinklininkams, tarp jų – ir stipriausiai mūsų paplūdimio tinklinio pora Ievai Dumbauskaitei ir Monikai Povilaitytei.

 

„Individualioje sporto šakoje vaikui užtenka vieną kartą laimėti ir daugiau nieko nereikia – jis pats pradės klausti, ar dar gali ateiti į treniruotę. Komandoje yra truputį kitaip. Ten turi būti savotiškas patriotizmas – vienas turi palaikyti kitą“, - skirtumus, motyvuojant vaikus sportuoti, pastebi trenerė.

 

Latviui A.Tolstikui ledo ritulys gerai žinomas žaidimas, jo dėka pažintį su ledo rituliu žmona pradėjo taip pat ne šiemet, o gerokai anksčiau. Moteris prisimena, kai pirmaisiais draugystės metais aplankė Daugpilyje savo būsimą vyrą, kuris pirmiausia ją nusivedė stebėti varžybų į Daugpilio ledo areną. Tąkart ji būsimam savo sutuoktiniui netgi prasitarė, kad jeigu jiedu turėtų sūnų ir gyventų Latvijoje, labai norėtų, jog šis taptų ledo ritulininku. „Ten viskas yra – padėta kaip ant delno“, - lengvaatletę sužavėjo ledo ritulio infrastruktūra Daugpilyje.

 

I.Krakoviak ir A.Tolstiko sūnui Danilai šiandien jau penkeri, tačiau aktyvus berniukas kol kas labiau nei sportu domisi šachmatais, teatro ir muzikos užsiėmimais. O buvusiam Latvijos šuolininkui į tolį, studijavusiam Daugpilio pedagoginiame universitete trenerio ir kineziterapeuto specialybę, šiandien praverčia ir pamokos, kurias jis gavo užsukdamas į Daugpilio areną pasižiūrėti,

kaip treniruojasi ledo ritulininkai. Šiandien panašius darbo metodus sutuoktiniai taiko Sostinės ledo ritulio akademijoje.

 

 

„Mūsų treniruotės taip pat dažniausiai vyksta rato principu: dešimt pratimų, dešimt stotelių ir visi keičiasi. Be to, ledo ritulininkų specifika ta, kad jie visą laiką čiuožia sulenktomis kojomis. Todėl reikia atsižvelgti į tai – šlaunies raumuo atlieka labai didelį vaidmenį“, - aiškina I.Krakoviak.

 

Specifiška ir tai, kad žaidžiama ant ledo, todėl per fizinio rengimo treniruotes parenkami specialūs pratimai, kad tai, ką vaikai daro ant ledo, būtų perkelta ant žemės. Palikę pačiūžas šone ir apsiavę sportinius batelius, jaunieji ledo ritulininkai prakaito skonį pajunta smarkiau. „Viena, kai tu atsispiri nuo ledo ir čiuoži, visai kas kita, kai tau reikia ant žemės padaryti viską savo jėgomis“, - žino buvusi lengvaatletė, kuri vaikystėje ir pati mėgo raižyti užšalusius Buivydiškių tvenkinius pačiūžomis. Todėl trenerei svarbu parinkti teisingą fizinį krūvį. „Juk vaikų širdis plaka dažniau – atliks pratimuką ir širdis muš jau 180 tvinksnių per minutę“, - sako trenerė.

 

Atėję į lengvosios atletikos maniežą, kur jiems vyksta bendrojo rengimo treniruotės, jaunieji ledo ritulininkai patiria ir sporto karaliene tituluojamos sporto šakos malonumus. „Pamato šuolių į tolį duobę. „Ar mes šoksime?“ - klausia. Žinoma. Tai patinka vaikams. Šuolis iš vietos ar įsibėgėjus vysto ir vienkartinį atsispyrimą, galingumą, jėgą, šuolį. Mokome ir taisyklingai bėgti“, - taip vaikams paįvairinamas sunkus darbas. Kai kuriems dukart per savaitę į maniežą ateinantiems ritulininkams tiek bendrojo fizinio rengimo treniruočių neužtenka, todėl jie prašosi apsilankyti čia dažniau. „Kai vaikas pats jaučia, kad jam tai smagu, reikalinga, mes visada „už“. Jeigu tik vaikas pats to nori, tikrai padėsime“, - treneriai visada pasirengę ištiesti pagalbos ranką siekiantiems savo tikslo.

 

Per penkerius darbo trenere metus buvusi bėgikė spėjo įsitikinti, kad vaikai turi pirmiausia ugdyti vikrumą, greitį, šoklumą, lavinti smulkiąją motoriką. „Greitai darys – greitai galvos, greitai priims sprendimą. Ištvermė ateis vėliau, kai subręs, paaugs. Kita vertus, darydami ratinę treniruotę, jie kartu ugdo ir ištvermę, nes viskas ganėtinai intensyviai eina ratu ratu“, - darbo su vaikais specifiką aiškina buvusi lengvaatletė.

 

 

Tarp jaunųjų ledo ritulininkų akylos trenerių akys pastebi ne vieną perliuką: „ Jie turi didžiulį potencialą. Tik tiesiog juos reikia laikyti, kad tas branduolys, kaip tas rutuliukas važiuotų, bet kartu kartu... Kažkuriam draugui nesiseka ar kažkas pritingi, reikia, kad kitas komandos draugas jį paskatintų“.

 

Bendro fizinio parengimo treniruotės prisidės prie to, kad jaunimas tvirtai stovėtų ant ledo ir tvirtai laikytų lazdą rankose, o jų smūgiai būtų stiprūs ir staigūs. I.Krakoviak neabejoja, kad tarp šios akademijos auklėtinių bus ir tokių, kurie ateity tikrai garsins Lietuvos vardą. „Akademijos tikslai labai dideli – kad Lietuvos mastu garsiai kalbėtų apie tai. Lietuvoje tikrai yra labai gabių vaikų, perliukų, iš kurių galima suburti komandas, pajėgias atstovauti savo šaliai. Gal tai prasidės nuo pirmų žingsnių žemesniame divizione, bet palaipsniui jie kils į viršų. Man teko stovėti ant garbės pakylos, teko matyti kylančią savo Trispalvę, dalyvauti olimpinėse žaidynėse – tai yra labai daug, tada jautiesi, kad kažką nuveikei. Ir galima padaryti dar daugiau – kad tais vaikais didžiuotųsi tėveliai, jie patys ir gal net visa šalis. Nes šalis turi turėti savo herojus...“