Mažame miestelyje Rokiškio rajone - ledo ritulio virusas |
2014-11-03
Kai tik per žinias sinoptikai paskelbia, kad atėjo metas minusinei temperatūrai, Juodupėje žaibo greičiu atsukami vandens kranai, skelbdami šventės pradžią. Pora dienų ir 1800 gyventojų turinčiame Rokiškio rajono miestelio takais žingsniuoja žiemos didvyriai, ant pečių pasikabinę pačiūžas, rankose sugniaužę lazdas. Jeigu šaltis jums reiškia norą lindėti namuose, tai žinokite, kad Juodupėje atvirkščiai – čia tik prasideda linksmybės, nes sugrįžo ledo ritulys.
Miestelio šventė
Ledo rituliu Juodupė gyva ir dabar, kai lauke ledo neišliesi, tačiau vietiniai visuomet laukia to minuso, nes tik tada darbus užmiršę gyventojai gali traukti lauko aikštės link. Sezonas prasideda anksčiau nei šalčiai, tad namų mačus „Juodupės“ ledo ritulininkai žaidžia svetur, vis laukdami tikrosios žiemos.
„Jeigu neleidžia gamta, keliaujame kitur. Rokiškyje jau pernai buvo aikštė su dirbtine šaldymo įranga. Tai jeigu reikia, varžybos vyksta ten. O jeigu nepavyktų Rokiškyje, esame užregistravę areną Daugpilyje“, – sakė Antanas Gricius. Jam ledo rituliu tenka rūpintis visus metus. „Juodupės“ vadovas sezoną pradeda ieškodamas lėšų, vėliau organizuoja išvykas ir šventes.
„Tai šventė“, – apie ledo ritulio rungtynes Juodupyje sako A.Gricius. Dviejų tūkstančių gyventojų neturintis kaimas prie ledo ritulio aikštės įprastai sutraukia 200-300 žmonių.
„Tai kaimas ir čia nelabai yra ką veikti. Jeigu žiema gera, yra ledas, tai ką daugiau daryt? Visi eina ant jo. Pernai vyko diskoteka, rengiame šventes, o rungtynės – kulminacija“, – pasakojo jis.
Istorinė pergalė
Prieš savaitę A.Gricius su savo klubu džiaugėsi neeiline pergale Nacionalinės ledo ritulio lygos (NLRL) čempionate. „Juodupė“ 8:3 sutriuškino Lietuvos čempionato lyderę Elektrėnų „Lokių-Poseidono“ komandą.
„Savo istorijoje nesame nugalėję Elektrėnų komandos, – sakė A.Gricius. – Senais gerais laikais – 1976 metais – kai Elektrėnai tik atsidarė ledo ritulio areną, mūsų ekipa su jais sužaidė 3:3. Bet kada tai buvo...“
„Juodupė“ dar prieš dvejus metus mėgino įkąsti elektrėniškiams, kai atkrintamajame etape pirmavo dviejų įvarčių skirtumu, bet tuomet koją pakišo patirtis. Šįkart „Juodupė“ buvo kitokia – skaičiuojanti vieną geriausių etapų.
„Aukštai iškėlėme kartelę. Su šia ekipa pradėjome žaisti 2009 metais Daugpilio turnyre, vis tobulėjome. Dabar jau jaunimėlis gauna minimaliai minučių, atsirado konkurencija“, – pasakojo A.Gricius.
Moko žaisti švedus
„Mikėnas yra tapęs Lietuvos čempionu, sūnus Daugirdas žaidė rinktinėje, vėliau buvo trenerių štabe. Deivis Zdanovičius žaidė jaunimo rinktinėje. Jeigu Ernestas Trukšnys nebūtų patyręs traumos, veikiausiai, vyktų į Taliną, kur žais Lietuvos U-20 rinktinė“, – vardino A.Gricius. Visos šios pavardės – Juodupės Lietuvai užauginti ledo ritulininkai, kurie savo kelyje jėgas kaupė ne tik patogioje arenoje.
„Tu turi pasirengti žaisti prie -10. Visi įpratę prie geresnių sąlygų, kai, tarkim, nešąla rankos, bet čia yra kitaip. Neturime šiltnamio sąlygų, tad tenka grūdintis. Kaip matom, iš vaikinų išauga vienas kitas rimtas žaidėjas“, – pasakojo „Juodupės“ vadovas.
Toliausiai nužengė A.Griciaus sūnus Daugirdas. Švedijoje atlikęs praktiką jis dabar ten moko ledo ritulio paslapčių.
„Nežinau, kiek lietuvių gali tai daryti. Pažiūrėkime iš kokio lygio jis ten atvyko. Švedija – ledo ritulio šalis“, – sūnumi didžiavosi A.Gricius.
Jis ir pats žaidė ledo ritulį iki traumos, o šiuo sportu užsikrėtė nuo vyresniojo brolio.
Parodė statybininkai
Kas paskleidė ledo ritulio virusą šiame miestelyje? Atsakymas glūdi dar 1957-aisiais ar net porą metų anksčiau, o ir primena darbininkų klasės futbolo klubo atsiradimo scenarijų.
„Tais laikais į Juodupę buvo atvykę darbininkai, kurie, atrodo, statė katilinę. Tarp jų ledo ritulys buvo labai populiarus, jie čia ir žaidė. Taip tie entuziastai ir užkrėtė visą kaimą“, – teigė A.Gricius. Futbolą čia paminėti verta ir dėl to, kad būtent „Juodupės“ ledo ritulio komandos žaidėjai vasarą renkasi pasaulyje populiariausią sporto šaką ir gainioja kamuolį.
Miestelio ledo ritulio istorijoje aukso raidėmis iškaltas „Nemuno“ vardas. Anksčiau labai garsus audinių fabrikas rėmė ledo ritulį, atrasdamas kelią į žmonių širdis. „Nemunas“ netgi rengė savo pirmenybes ir negailėjo pinigų sportui.
„Taip gyvenome iki šių dienų. Vienu metu buvo viskas aprimę, bet ledas Juodupėje buvo vis tiek liejamas“, – sakė A.Gricius.
Yra ir konkurencija
Tiesa, jeigu reikėtų pažymėti ledo ritulio virusą žemėlapyje, vien Juodupe apsistoti nereikėtų. Nuspalvinti būtinai reikėtų ir Rokiškį. Miesto komanda taip pat dalyvauja NLRL čempionate, tad čia yra ir konkurencijos.
„Ir gerai, juk sportas“, – sako A.Gricius. Jis pabrėžė, kad norinčių žaisti ledo ritulį tikrai netrūksta.
„Anksčiau organizuodavau tarp cechines varžybas. Administracija, verpimas, audimas, remonto cechas – visi turėdavo komandą ir žaisdavo. Nesu girdėjęs, kad Lietuvoje dar kurs nors taip vyktų“, – pasakojo A.Gricius.
Iššūkis ir kūnui, ir sielai
Geltonai juodi ledo ritulio pramuštgalviai, kaip juos leido pavadinti A.Gricius, varinėja ne tik ritulį. Žiemą jiems tenka imti kastuvus į rankas ir pumpuoti raumenis, tvarkant aikštę. Kai nuvargę sportininkai baigia darbą, standartinių išmatavimų aikštė su puikiais bortais atrodo stulbinančiai.
„Lengva nėra, bet dirbame. Visiems reikia pasistengti dėl ledo ritulio“, – teigė A.Gricius.
Jis sako, kad „Juodupės“ vaikinai miestų ledo arenose jaučiasi lyg patogiuose viešbučiuose, kai sirgaliai šąla. Kodėl?
„Jeigu varžovai žaistų tokiomis sąlygomis, kaip mes, jiems būtų labai sunku. Štai mes Vilniuje rungtyniaujame 19 val. 45 min. Namo grįžtame apie 2 valandą nakties. Po šešių valandų jau keliaujame į darbus. Jeigu varžovai tokiu metu atvyktų į Juodupę, pažaistų prie -15 laipsnių ir dar į darbą eitų mažai miegoję, entuziazmas galėtų ir išgaruoti“, – juokėsi A.Gricius, mat „Juodupės“ komandos narių tai neatbaido.
Pinigai – miestelėnų
Tokiam miesteliui tai neįtikėtinai brangus sportas, sako A.Gricius. Jis pats į treniruotes atėjusiems vaikams stengiasi duoti lazdas, pirštines, šalmus. Inventoriumi rūpinasi ir jo sūnus, dirbantis Švedijoje. Tačiau be viso to reikia ir nemažų pinigų.
„Dabar šilta, todėl Juodupėje neturime ledo. Reiškia, kad mums reikia keliauti į Daugpilį, o tam reikia pinigų kelionei. Valanda ant ledo mums kainuoja 70 eurų. Sudėkite ir gausite vienos treniruotės kainą“, – sakė A.Gricius.
Tačiau „Juodupės“ klubui kvėpuoti leidžia buvę ir esami miestelio gyventojai.
„Aš prašau žmonių, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su Juodupe. Vieni čia augę, kiti kuria verslus, – pasakojo A.Gricius. – Esu mėginęs bendrauti su bankininkais, bet jie pažiūri į mane ir mano, kad tų pinigų reikia daržinės tvorai dažyti.“
Gali ir trauktis
Bet „Juodupė“ greitai gali pasitraukti iš NLRL. A.Gricius užsiminė, kad būsimi pakeitimai gali ekipą nustumti į didžiųjų šešėlį.
„Dabar komandos gali registruoti keturis žaidėjus iš jaunimo rinktinių arba du iš nacionalinės, tad varžovai labai sustiprėjo. Kitąmet tokių apribojimų visais nebus, o mums – miestelio komandai – prisikalbinti sportininkus yra labai sunku. Veikiausiai trauksimės į mėgėjų čempionatus. Tiesiog nepažaisime Lietuvos čempionate“, – sakė A.Gricius.
Kol kas jis „Juodupės“ ateities plano neturi, bet vis pagalvoja apie sugrįžimą į Latviją, kur klubo vardas – pakankamai žinomas.
„2009 metais žaisti pradėjome Daugpilyje. Dar ir 2002 metais „Rokiškio“ ekipa ten žaidė. Visko gali būti, bet dar niekas neaišku“ – sakė A.Gricius.
Lietuvos ledo ritulio čempionate jo klubas „Juodupė“ dabar užima 4-ąją vietą tarp 7 komandų.
