MIndaugas Kieras: "jaučiausi tarsi būčiau Anglijos futbolo rinktinės žaidėjas"

Priešų apdaužyta, apdukėjusi, ir į antrasoles sugrūsta, vasaros atostogų užsitarnavusi, mano apranga ilsisi jau kurį laiką. Pradundėjęs eilinis, kasmetinis vyrų pasaulio 1-ojo diviziono čempionatas, kuriame teko pasigrumti tikrai iš peties, jau užsiima savo vietą istorinėse lentynose. Tačiau mano išgyvenimai jame dar taip greit pasimiršti nežada. Kodėl taip yra? Visgi tai mano 15-tas tarptautinis turnyras kuriame vilkiu savo mėgstamas spalvas, ir kuriuose buvo tikrai visko daug, ir atrodytų šis netūrėtų būt niekuo įstabesnis.

 

O gal tiesiog nacionalinei rinktinei, o gal net ir visam mūsų ledo rituliui reikalingi tam tikri pokyčiai? Galbūt...

 

O gal mūsų rinktinei jau kuris laikas stigo aukštesnio rango vado, kuris su nuotaika, užsispyrimu, pozityvumu, pasitikėjimu ir plačia šio sporto pasaulėžiura rikiuotu mus kiekvienai kovai bei treniruotei?

 

Bernd Haake, strategas iš Vokietijos, atidavęs visą gyvenimą šiam sportui, ir kas svarbiausia aukščiausiame lygyje. Senukas, kuris akivaizdžiai didžiuojasi jodamas ant lietuviško žirgo į mūšį apsuptas užsidegusiu vienaminčių. Facebooke aktyviau dalyvauja nei mūsų jaunimas. Ir ne savo paskatoms, o mus išaukštint. Draugiškų varžybų metu, vienas mūsų jaunuolis taip efektingai panaudojo jėgos veiksmą, kad treneriui beliko tik iškirpti tą momentą ir plačiai pasidalinti su graugais už atlanto. Atgarsiai buvo milžinižki. Juokaudamas svaičioja apie kitų metų rinktinės nuotraukų kalendorių. Juokinga, bet visa tai link team building'o. Priešvaržybiniai susirinkimai trumpi ir aiškūs. Dar prieš turnyrą, vieno susibūrimo metu, kaip paskaitoje, aiškino, kad kiekviena komanda turi turėti savo identity. Tai yra, kai kitos komandos nedrąsiai kalbėtų apie priešininko stiprią pusę. Štai šį kartą su tapatype čiuoždavom ir mes. Lietuva-geras vartininkas, stipri gynybos linija, patirtis, kovojama nuo pirmos minutės iki paskutinės. Žaidžiame ant ledo trumpais keitimais, tam, kad visada būtume švieži ir stiprūs. Ir taip toliau.

 

Pyksta visi. Pykdavo ir vadas, bet jau taip atsargiai, kad gink dieve nepaliestų asmeniškumu. Jei mes klysdavom per varžybas karts nuo karto tuose pačiuose momentuose, jis tiesiog žmogiškai neatlaikydavo ir kaldavo koja per suolą sušukdamas lyg sau, "Jesus Christ boys!" Suprasdavome rimtį akimirksniu. O po varžių mielai juokaudavom, net ir jo akivaizdoj.:)

Visų smulkmenų neišpasakosi, o ir nereiktų, lai tai lieka tarp mūsų.

 

Jau nekalbant, kad jis visa tai atliko be atlygio ir su pasididžiavimų. Dar priminsiu kad, tai pirmas treneris po nepriklausomybės atkūrimo, o gal ir per visą Lietuvos istoriją aplankęs visus legionierius sezono metų, nuo Kazachstano iki Norvegijos už savo lėšas. Aš pasijaučiau kaip Anglijos futbolo rinktinės žaidėjas. Tikiu, žinot ką tai reiškia.

 

O gal tai buvo pirmas turnyras kuriame galėjau drasiai klysti ir komandos draugas grįžus ant atsarginių suolo nužvelgs tik pozityviu žvilgsniu? 

Galbūt pirma karta taip stipriai ir drauge laužėm nusistovėjusį sovietinį mentalitetą, kaip "aš geresnis nei tu", "o, mačiau suklydai", ir puoli aiškinti dar labiau psichologoškai nusodindamas draugą. Nuo karjeros pradžios už rinktinę, turgus ant suolo varžybų metu nesustodavo. Aiškinimai, įrodinėjimai. Bet štai šį kartą viskas pradėjo rimti, ir nėra ko susimąstyti, visa tai pozityvumo apraiškos!

Kas šiek tiek gaudosi sporte, nors tas pats ir gyvenime, sutiks, kad laužyti tai kas yra išmokta ekstremaliai sunku. Bet mums tikrai sekėsi neblogai. 
Atžaidęs šešis sezonus Jungtinėje Karalystėje kurioje Kanadiečių invazija metai iš metų stigavo šios šalies 'hokėjų' mokiausi ir supratau, kad 'being positive' bet kuriose sporto situacijuose yra kelias į priekį.

 

Taigi visą 'čempą' su iš džiaugsmo žibančiom akim stebėjau kaip mūsų vyrai verčia šviesų naujos knygos puslapį. Smagu.

 

Bet prieš tai gal šiek tiek apie patį čempionatą, kokios buvo mūsų galimybes ir tikslas.

 

Nepavyko išvykti pilnos sudėties, turiu omenyje surinkti viską ką turime geriausia, nes dalis labai rinktinei reikšmingų puolėjų negalėjo palikti šalių kuriuose atstovavo savo klubams. Kai kurių skeptikų nuomonę būtent dėl to, mūsų puolimo grandis turėjo strigti pirmiausiai. Išdalies. Nepaisant to komandos branduolys ir atmosfera tik lipdėsi, ir išvyko tie kurie žaisti norėjo labiausiai. Kiek įmanoma, pagal suteiktas galimybes, atlikom namų darbus kruopščiai. Paskelbus du kontrolinius susitikimus su baltarusios geriausia jaunių komanda į atnaujintą Elektrėnų areną sugužėjo minia išsiilgusi rinktinės įvarčių.Tą jautėme ir mes, todėl savaitės dvikovą pradėjome pergale. Antra diena buvo mums klampesnė ir varžovus teko išleisti namo su šypsena. Anyway.

Kelionė lektuvu į Donetską nors ir supersėdimu tikrai neprailgo. Ten įsikurėme jaukiai, ir jau pirmą dieną taip sutapo, kad šalia vyko šalies futbolo čempionato rungtynės kuriuose žaidė "Shakhtar Donestk". Viena geriausių Europos arenų išgirdo ir lietuvių kalbą.

 

Turnyras prasidėjo. Įpusėjo. Ir skrieja link pabaigos. Skrieja, ta žodžio prasme. Visuose pasaulio čempuose aukščiausio lygio viešbutis, gardūs pusryčiai dėl kurių smagu keltis rytą iš lovos, kelionė į treniruotė, treniruotė, susirinkimai, pietūs, miegas, varžybos ir taip toliau.

 

Nepaisant viso šio ūžesio liko mums paskutinė laisva diena prieš lemiama kovą. Ir staiga kortos mums atsiveria, nes būtent prieš kelias dienas įvyko filmo "Легенда нр 17" premjera apie garsiausia Rusijos ledo ritulininką. Visa rinktinė pilnom burnom popcorn'o sužaliavo raudonuose krėsluose vėl. Prisijuokėm. O ir geresnio įkvėpimo nesugalvosi.

 

Ok, jau turbūt užsiskaitėm. Štai trumpas žaidimėlis skirtumams pastebėti.:)

 

 

 

Turiu vilties, kad visi susigaudėt.:) 

Kaip matote varžybų rezultatai išties geresni, nors turnyrinėje lentelėje ir vėl likom 5-ti. Vadinasi šiai dienai tokios mūsų galimybės. Nors, kad ir su šiek tiek fortūnos Olandus galėjome įveikti laisvai. Rumunai grybų apsivalgę tik kelias reales progas turėjo ir jas išnaudojo. Taip, mes jiems nusileidome antrus metus, bet šį kartą mes sau plaukų nesirovėme negalėdami užmigti iš nuoskaudos, o pradėjome ruoštis atsakingai kitoms svarbioms runtynėms. Nesiteisinu. Kas šiuos abu susitikimus matė, manau panašų įpūdį susidarė. Kaip pasiruošėm estams jau turbūt užsiminti nereikia. Pastarieji liaupsinami žurnalistų turėjo su savo grėsmingu puolimų mus tiesiog praryti, bet kaip matotete, šiai dienai mes pasirodėme jiems neįkandami.

 

Nemanyčiau, kad mūsų mestriškumas ryškiai pagerėjo, nuo praeito sezono. Bet, teigsiu, kad vedami charizmatiškos asmenybės ėjome į kiekvieną dvikovą su bendru tikslu, pasitikėjimu, ryžtu. Pozityvumą vyrėm ir ragavom kas dieną. Širdyje nepralošėm nei vienai komandai turnyre, nulipdami nuo ledo garbingai iškėlę galvas. O kaip kitaip, Lenkai atsivežė 10-ties žmonių trenerių 'štabą', kurie praeityje nuvesdavo nekartą Rusijos rinktines į auksčiausius pasaulio apdovanojimus, ir net olimpiadas.

 

Nesijaudindami, pirmą kėlinį panervavom ir mes juos.:)

O aš didžiuojuosi visais, kad užtikrintai judam teisinga kryptimi!

Žiauriai ačiū, kad skaitote!

Ir geros Jums vasaros!

Iki
p.s. dėl įvairių priežasčių keleta mėnesių nerašiau blogo ir, prisipažinsiu, to man tikrai trūko. Dabar jaučiuosi kaip praėjęs išpažintį.:)