„Novoye zreniye“ tarptautinio fondo direktorius Olegas Kovryginas "Remiame ir remsime ledo ritulį"

 Tarptautinio fondo ir akių klinikos „NOVOYE ZRENIYE“ direktorius Olegas Kovriginas, prisidedantis prie Lietuvos ledo ritulio plėtojimo, teigia, kad jo tikslas – pritraukti kuo daugiau žmonių remti sportą. Taip pat O.Kovriginas pabrėžia, kad dabartinis baltarusių ir lietuvių bendravimas nenormalus – vieni vyksta tik į „Akropolį“, kiti – tik pigesnių degalų.

 

Verslininkas teigia, kad jo vadovaujamo fondo tikslas ugdyti būtent kultūrinį, muzikinį ir sportinį šalių bendravimą.

 

 

– Kada susidomėjote ledo rituliu, kodėl nutarėte remti šį sportą?

– Mūsų fondas neužsiima politika ar ekonomika, mes užsiimame kitais dalykais. Mums rūpi visa tai, kas yra tarp šitų dalykų – sportiniai, kultūriniai, muzikiniai ir panašūs dalykai. Tai, kas susiję su žmogiškais dalykais, žmonių bendravimu. Turiu minty ne tik Lietuvos ir Baltarusijos santykius, mes dirbame ir su Ukraina, Didžiąja Britanija bei kitomis šalimis. Apie Lietuvos ledo ritulio problemas sužinojau iš trenerio. Mes lankėme tą pati sporto klubą, bėgiodavome, kalbėdavomės. Supratau, kad žmogus, kuris taip nori padėti vaikams sportuoti, susiduria su finansinėmis problemomis. Taigi ir nutariau padėti. Žinau, kad ledo ritulys – daug pinigų reikalaujantis sportas. Tai ne bėgimas, kur reikalingi tik bateliai ir bėgimo takas. Ledo ritulininkui reikalinga lazda, apranga, šalmas, apsaugos, pačiūžos bei kiti dalykai. Todėl finansiškai padedame ledo ritulio mokyklai „Geležinis vilkas“. Aprūpiname inventoriumi įvairių amžiaus grupių berniukus, praėjusiais metais nuo 16–18 metų, šiais – kiek mažesnius: 12–13 metų.

Mano požiūris į ledo ritulį yra labai paprastas – aš noriu padėti tiems, kam tos pagalbos reikia. Tačiau kalbu apie realią ir logišką pagalbą. Ne tą, kai tiesiog nuperki tai, ko galbūt net nereikia, o tą, kai duodi tai, ko labiausiai trūksta. Mes neapsiribojame ledo rituliu, padedame ir vaikų namams.

 

– Kaip manote, kodėl Lietuvoje ledo ritulys nėra itin populiarus?

– Ir dėl sąlygų, ir dėl to, kad šis sportas yra brangus. Gera ledo ritulio lazda kainuoja nuo 100 eurų. Yra šeimų, kurios uždirba 10 000 ir yra tokių, kurių pajamos – tik 2 000 litų. Taigi vieni galvoja, kaip įsigyti pigesnę lazdą, kiti – kaip nusipirkti maisto. Jei pridėtume keliones, tai susidarytų labai didelės sumos. Būtent dėl šitų priežasčių treneris kreipėsi į mane.

 

– Kokio atlygio už savo paramą tikitės jūs?

– Mūsų devizas – mainais jokių materialių dalykų. Man nereikia nė lito, ir mūsų šio pokalbio tikslas – prišaukti dar daugiau pagalbos. Kad problemas, apie kurias kalbu, spręstų dar daugiau žmonių.

Man nereikia nė 1 lito, nė 10-ties. Iš principo. Aš tik noriu, kad žmonės atkreiptų dėmesį į problemas. Kaip minėjau, tai gali būti nebūtinai sportas – teatras, baletas, muzika, – viskas. Mūsų tikslas? Kad žmonės, atvažiavę iš Baltarusijos, neįsivaizduotų Lietuvos kaip didelio „Akropolio“, o lietuviai nevažiuotų ten tik pigių degalų. Juk šios šalys yra kaimynės, taigi vienos požiūris į kitą turėtų būti tikrai kitoks.

 

– Ko vieni pas kitus turėtų važiuoti, anot jūsų, kaimynai?

– Kodėl neatvažiavus baltarusiui į Lietuvą pažiūrėti baleto spektaklio, o lietuviui – į Pasaulio ledo ritulio čempionatą Baltarusijoje pasirgti, pavyzdžiui, už

Latvijos ar tos pačios Baltarusijos komandą? Ar tiesiog pažiūrėti puikų ledo ritulio rungtynių, juk toks įvykis retai vyksta visai šalia. Dabartinis požiūris yra nenormalus. Pavyzdžiui ledo ritulio komandos labai noriai bendrauja. Kad matytumėte, kaip nori tie mažieji ledo ritulio žaidėjai kur nors išvykti. Aišku, galimybių toli vykti nėra, bet kad ir pas kaimynus. Noriu, kad atsirastų kultūriniai ir sportiniai ryšiai. Sutinku, kad sunku žiūrėti spektaklį svetima kalba, tačiau juk tiek baleto, tiek sporto kalba yra universali. Mano, kaip fondo atstovo, tikslas, kad būtume arčiau vieni kitų. Pasaulio ledo ritulio čempionatas – tai renginys, kurį ne kasdien pamatysi. Jei jis vyktų už Atlanto, tokios galimybės net nebūtų, o dabar čia pat – įsivaizduokite, ką tai reiškia mažiesiems sportininkams, ką reiškia jiems nuvažiuoti į tokį renginį.

 

– Ko labiausiai trūksta jauniesiems ledo ritulininkams Lietuvoje?

– Kiekvieno berniuko, su kuriuo kalbėjausi, svajonė yra tapti čempionu. Labai norisi prie tokių svajonių prisidėti. Aišku, visų pirma iškyla finansinių sunkumų, o antra – trūksta ledo arenų. Kaip gali tapti pajėgiu sportininku, jei neturi kur treniruotis? Sirkite už savus, ateikite, pamojuokite vėliavėle, juk tiems berniukams taip to reikia.

Palyginti su Baltarusija Lietuvoje ledo ritulio sporto šakos vystymo sąlygos, aišku, yra prastesnės. Baltarusijoje yra net 29 ledo rūmai, tai – didžiulis skaičius. Nepaisant to, lietuviai atvažiuoja ir laimi. Taigi, lemia ir jaunuolių nusiteikimas, sportinė dvasia, tačiau norisi, kad jie turėtų sąlygų dar labiau tobulėti. Be abejo, kad reikalingi ir ledo rūmai, ir nacionalinis stadionas. Mes turime traukti žmones nuo kompiuterių sporto link. Kaip žmogus, turintis akių kliniką, galiu pasakyti, kad žmonių, turinčių regos problemų, daugėja labai sparčiai. Turime rūpintis vaikų sportu, sudominti, pritraukti.

Noriu padėti tiems čempionais svajojantiems tapti berniukams. Esu generalinis rėmėjas gruodį „Akropolyje“ vyksiančio berniukų tarptautinio ledo ritulio turnyro. Labai norėčiau, kad ateitų kuo daugiau žmonių. Sirkite už savus, ateikite, pamojuokite vėliavėle, juk tiems berniukams taip to reikia.

 

– Už kuriuos sergate stebėdamas mačus? Už baltarusius ar lietuvius?

– Man iš tikrųjų kyla klausimas, kurią komandą palaikyti, kai jaunuoliai žaidžia tarpusavy. Tačiau sakau atvirai: džiaugiuosi ir už tuos, ir tuos. Galėčiau su lygiai tokiu pat džiugesiu kelti ir vienos, ir kitos valstybės vėliavą. Esu baltarusis, tačiau gyvenu Lietuvoje.

 

– Iš ko tikitės pagalbos, kas galėtų prisijungti ugdant ledo ritulį Lietuvoje?

– Ir valstybė, ir privatūs asmenys turi padėti sportui, noriu būtent į tai atkreipti dėmesį. Aišku, valstybei daug kas kainuoja. Aš gyvenu Vilniuje ir galiu pasakyti, kad labai tuo džiaugiuosi. Man nesinori niekur kitur važiuoti. Buvau Paryžiuje, bet man ten nepatiko. Man gera čia, kur tvarkinga, gražu ir nėra šiukšlių. Manau, kad turėtume dėkoti merui Artūrui Zuokui už tai, kad Vilnius tikrai tvarkingas ir gražus miestas. Juk tai jo darbai, ir jie irgi kainuoja 

Aišku, pasinaudojęs proga paprašyčiau ir jo pagalbos. Jei jis parūpintų berniukams pačiūžų, būtų puiku. Viskuo kitu pasirūpintume patys.