Prieš Kontinentinės taurės startą"7bet-Hockey Punks" atstovai pasidalino savo mintimis apie laukiančius iššūkius

 Šį savaitgalį Vilniaus „Pramogų“ arenoje pirmą kartą Lietuvoje bus surengtos Kontinentinės taurės pirmojo etapo kovos. Prieš debiutą šiame turnyre „7bet-Hockey Punks“ atstovai – Šarūnas Kuliešius, Rokas Bacevičius ir Tadas Kumeliauskas apsilankė 15min studijoje, kur jie pasidalino savo mintimis apie laukiantį sezoną ir ledo ritulio aktualijas. Pateikiame šio pokalbio ištraukas.

 

 

Šarūnas Kuliešius. Tapimas viena iš stipriausių šalies komandų įvyko palaipsniui. Mes nebuvome ta komanda, kuri rezultato norėjo tą pačią akimirką, nes tada reiktų išvaryti visus žinomus žmones ir priimti tuos, kurie čiuožtų profesionaliai. Norėjome sudaryti gerą nuotaiką, kad žmonėms patiktų leisti laiką, nes neturint didelio ir profesionalaus biudžeto, turi būti smagu, nes kitu atveju neaišku, kam tai būtų daroma.

 

Žaidėjai buvo lipdomi pamažu. Iš pradžių prisijungė Rokas, kuris jau pas mus žaidžia dešimtmetį, vėliau jungėsi ir kiti žaidėjai. Iš pradžių net nepatekome į atkrintamąsias varžybas, bet dabar jau visada esame tarp stipriausių komandų ir norime padaryti tą paskutinį žingsnį – iškovoti auksą.

 

Rokas Bacevičius. Prisiminus pirmąją sezoną „pankuose“ ir tai, kaip pradėjome šį sezoną – skirtumas didžiulis. Pirmais metais į viską buvo žiūrima per juoko prizmę ir nors dabar irgi pajuokaujame, viskas yra gerokai profesionaliau. Iš pradžių lygoje net buvo ir apribojimų.

 

Š. Kuliešius. Mums pradėjus žaisti Lietuvos čempionatas net nebuvo tikru Lietuvos čempionatu. Tuo metu buvo galima žaisti tik dviem rinktinės žaidėjams viename klube, dalyvavo daug mėgėjų, o vienintelė aukšto lygio tuometinė Lietuvos komanda – Elektrėnų „Energija“ net nematė reikalo dalyvauti čempionate. Bet su metais tai keitėsi: pamažu viskas formavosi į tai, kad „Energija“ nebebuvo vienintelė komanda ir nors susikūrus lygai jie iš pradžių dar visus lenkė, bet vėliau kitų miestų klubai pradėjo rinkti didesnius biudžetus, prisivilioti geresnius žaidėjus ir lygoje komandų lygis išsilygino.

 

 

Tadas Kumeliauskas. Į Lietuvą atgal mane priviliojo noras grįžti čia gyventi. Nuo 15 metų visur važinėju po pasaulį, o paskutiniu metu teko žaisti ne pačiose aukščiausiose lygose. Su šeima auginame vaiką ir pasitarę nusprendėme, jog šiuo metu geriausias sprendimas būtų tęsti karjerą Lietuvoje.

 

Įspūdžiai komandoje geri, prieš keletą metų jau buvau šiek tiek dirbęs akademijoje, pažinojau Šarūną Kuliešių, Mindaugą Kierą. Rokas apskritai yra iš to paties miesto, augome vos ne tame pačiame kieme. Adaptacija buvo labai lengva, turime gerą kolektyvą, puikią atmosferą rūbinėje ir daugiau nieko nereikia.

 

R. Bacevičius. Tadas ir šiaip toks tikras „pankas“, tad į komandą jis įsiliejo labai lengvai (juokiasi).

 

Š. Kuliešius. Norint prisivilioti tokį žaidėją, visų pirma jį reikia gerai pažinti. Finansiškai jis ir pats supranta, jog negalime mokėti įspūdingų sumų ir jis neprašo tiek, kiek uždirbdavo užsienyje. Šiek tiek pasispaudėme, bet Tadą kviečiamės su mintimi, jog jis bus geriausias žaidėjas visoje lygoje. Žinoma, sporte jokių garantijų nėra, bet Tadą pažįstu dar nuo tų laikų, kai jis buvo mažas, spuoguotas ir dar žaidė su grotelėmis (juokiasi). Dėl to pamatęs, jog jis pats nori sugrįžti, kad pavyks susitarti neturėjau jokių abejonių.

 

 

Š. Kuliešius. Lietuvos klubų biudžetai siekia maždaug apie šimtą tūkstančių eurų. Tai neduoda galimybės būti pilnai profesionaliems, bet tai jau leidžia bent jau organizuoti profesionalesnį treniruočių procesą.

 

R. Bacevičius. Praeitas sezonas mums parodė, jog galime gerai sulipdyti komandą. Turėjome gerą atmosferą ir labai stengiamės šiemet tą išlaikyti. Visi žinojome ko norime, tuo degėme, o tai ir turėtų būti mūsų pagrindinė stiprybė. Puikiai jaučiamės rūbinėje, o tuo pačiu tai persikelia į aikštę ir į žaidimą. Dabar lieka tik kovoti, atiduoti visą save aikštėje ir šiemet viskas turėtų pavykti.

 

Yra žaidėjų, kurie turi darbus ir yra tokių, kurie gyvena iš ledo ritulio. Žinoma, tiems, kurie turi darbus yra sudėtingiau atsiduoti visu šimtu procentų ledo rituliui, bet, aš manau, kad tiems žaidėjams, kurie niekada nebuvo profesionaliame ledo ritulyje, tai duoda didelę motyvaciją treniruotis tokioje komandoje, kurioje jų lygis kyla gerokai sparčiau.

 

 

 

Š. Kuliešius. Treneriai ieško šio sezono įrašų, nes pernai Tartu „Valk 494“ Baltijos lygoje gana ženkliu skirtumu apžaidė „Kaunas Hockey“ komandą. Mes žiūrėjome tas rungtynes, ten buvo ir sėkmės, tačiau tai parodo jų lygį. Šiemet kiek keitėsi jų sudėtis, bet tai yra trenerių užduotis visą tai sužiūrėti. Neabejojame, kad tai bus techniška, į europinį ledo ritulį orientuota komanda. Mums reiks būti labai atidiems gynyboje.

 

Apie islandus informacijos turime mažiau: yra keletas Lietuvos žaidėjų žaidusių šios šalies lygoje ir treneriai stengiasi geriau susipažinti su varžovų komanda. Paskutinė savaitė prieš Kontinentinę taurę yra tokia, kai mes jau koncentruojamės grynai į mūsų varžovus.

 

Tarptautinėse rungtynėse gali išskirti favoritus kiek tik nori, bet viską lemia viena diena ir vienos rungtynės. Neretai atstovaudami savo šalį ledo ritulininkai sužaidžia aukščiau savo galimybių. Estai bus techniški, mums daug teks dirbti gynyboje, o islandai turėtų demonstruoti skandinavišką ledo ritulį.

 

Pagrindinis organizacinis iššūkis yra tai, jog tokį turnyrą darome pirmą kartą. Džiaugiamės, kad mums padeda ir asociacija, nes pasirašydamas organizacinę sutartį su IIHF, suradau net 39 punktus į kuriuos mes nekreipiame dėmesio rengdami Lietuvos čempionatą. Turime pagalbos, tiek iš asociacijos, tiek ir iš savivaldybės, tad manau, kad bendrai susitvarkysime.

 

Turnyro bilietai parduodami bilietai.lt platformoje, o į turnyrą galės atvykti žmonės turintys „galimybių pasą“. Tikimės, jog netrūks norinčių po ilgo laiko tarpo pasižiūrėti tokio lygio kovas, nes ir tarp savo pažįstamų nuolatos girdžiu, kad yra visiškai skirtinga patirtis, kai ledo ritulį žiūri per televizorių ir kai jį žiūri gyvai.

 

 

T. Kumeliauskas. Man asmeniškai, dar pačiam žaidžiant Čempionų lygoje, TPS klubo gretose, sunkiausiai būdavo žaisti prieš švedų komandas. Jos visada pasižymėdavo stambiais ir tvirtais žaidėjais, nesvarbu kokios pozicijos tai žaidėjai – su jais visada būdavo sunku kovoti. Tuo pačiu jiems tai nesutrukdydavo greitai čiuožti, ko kitose lygose nebūdavo: sunkūs gynėjai ten dažniausiai judėdavo lėtai. Dėl tos priežasties, mano nuomone, šiame lygmenyje stipriausios yra būtent švedų komandos.

 

 

Š. Kuliešius. Mūsų lygoje, sakyčiau, jog mūsų komanda yra vienintelė, kuri tvirtai laiko savo žaidėjus. Žiūrint į kitus klubus, ledo ritulininkai dažniausiai eina ten, kur jiems daugiau moka ir jiems maloniau žaisti.

 

Žiūrint į naująją Kauno komandą – kyla klausimas kiek jie turės legionierių. Pernai „Kaunas Hockey“ turėjo virš dešimt legionierių ir jei jų bus panašus kiekis tai bus vienokia komanda, o jei daugiau bus lietuvių, jų ekipa bus visiškai kitokia. Su „Kaunas City“ žaidėme draugiškas rungtynes ir matėme, jog tai yra neblogo lygio komanda. Tuo pačiu norėčiau jiems padėkoti, jog ši komanda sutiko sužaisti dvi draugiškas rungtynes, nes neturint galimybės sužaisti Lietuvos čempionato rungtynių, tokios akistatos mums labai padėjo. Iškart po vasaros pradėti žaisti Kontinentinėje taurėje būtų labai sunku.

 

R. Bacevičius. Pagrindinės favoritės kovoje dėl medalių bus „Hockey Punks“, „Kaunas City“ ir „Energija“? Manau, kad taip, to galima tikėtis.

 

 

Š. Kuliešius. Prabėgo daug metų nuo to laiko, kai Lietuvos vyrų rinktinės treneriu dirbo lietuvis. Arūnas Aleinikovas daug metų žaidė „Neman“ klube ir dešimtmetį dirbo šioje organizacijoje treneriu. Dirbant geroje organizacijoje, kuri paruošdavo nemažai žaidėjų stipriems klubams ir Baltarusijos rinktinei, jis profesine prasme tikrai pažengė į priekį. Tai, kad jis ten nebuvo vyriausias treneris atveria patirties trūkumą, bet per visus darbo metus rinktinėje kartu su juo, įsitikinau, jog jo žinios yra tikrai aukšto lygio.

 

Lietuvos rinktinei reikia autoritetingo žmogaus, o jei tokio užsieniečio neįperkame – tuomet geriau turėti vietinį trenerį. O Arūnas tikrai yra tas lietuvis, kuris jau turi savo autoritetą dėl savo patirties.

 

T. Kumeliauskas. Du metai be pasaulio čempionatų labiausiai atsiliepia jaunimo rinktinėms. Kai kurie žaidėjai galbūt apskritai praleido vienintelę galimybę atstovauti savo šalį: jei žaidėjui yra 16-19 metų, jis tiesiog negavo galimybės žaisti už rinktinę. Vyrų lygmenyje visiems buvo panašios sąlygos, išskyrus elitinio diviziono komandas. Visgi, manau, labiausiai tai jautėsi ne vyrams, o jaunimui.