Prietarai, ritualai ar vis dėlto tik rutina? Patys beprotiškiausi ledo ritulininkų prietarai

 Visada užsimauni pirmiau dešinę pačiūžą, paskui kairę. Visada užsimauni pirmiau pačiūžą kairę, paskui dešinę. Visada užsidedi pirmiau kairį kojos šarvą, paskui dešinį. Visada užsidedi pirmiau dešinį kojos šarvą, paskui kairį. Paskutinis išeini iš rūbinės. Pirmas išeini iš rūbinės. Visada vynioji baltą juostą ant lazdos. Visada vynioji juodą juostą ant lazdos. Mėgstamiausi, nors jau ir suirę, marškinėliai po sportine apranga. Savotiškas ledo ritulio aprangos sudėjimas į krepšį. Barzdos nesiskutimas varžybų dieną.

 

Žodžiu, vadink kaip tik nori – prietarai, ritualai, rutina, įpročiai, bet tai yra ledo ritulio dalis nuo pat jo atsiradimo. Tačiau suprasti ir skirti juos reikėtų, nepaisant didžiausių šio sporto dievų, kurie tikėjo ir tiki jais aklai, nors apie tai kalbėti yra nelinkę. Keisčiausi šiame psichologiniame žaidime yra vartininkai, jie prisigalvoja neįtikėtinų prietarų, kuriuos jums nedelsdamas atskleisiu. Visgi, ar jie veikia? Kam jie reikalingi? Gal tai padeda pasiekti geresnių rezultatų?

 

Rutina ar ritualai, tai kažkas, ką atletas gali kontroliuoti – pirmiausia apsimauti kairę pačiūžą, paskui dešinę. Aš vynioju ant lazdos baltą juostą jau dešimt metų ir jei staiga pakeisčiau į juodą nežinau ar jausčiausi patogiai.

 

Prietarai, tai kažkas, kas žaidėjo nevaldoma – tikėjimas kažkurios savaitės dienos sėkme arba barzdos neskutimas varžybų dieną. Aišku, norėčiau žaisti šeštadieniais ir turėti laisvą sekmadienį, kad galėčiau laisvą dieną praleisti su šeima ar draugais, bet savaitės diena įtakos mano rezultatams nedaro.

 

Manau, kad prietarai fiziniams sugebėjimams nekenkia, tačiau gali pakenkti psichologinei pusiausvyrai, išmušti iš vėžių. Sakykim, tiki prietarais ir per skubėjimą apsirengei savo sportinę aprangą ne ta eilės tvarka kuria esi įpratęs, tai pastebėjęs per vėlai, gali be paliovos apie tai galvoti, o tai trukdys gerai žaisti. Taigi, šios taisyklės atletų sugalvotos neveltui, jos padeda susikaupti, pasitikėti savimi, būti toje priešvaržybinės parengties zonoje.

 

O štai jums ir keletas garsiausių ir juokingiausių faktų: 

 

Maxas Talbotas („Flyers“ puolėjas) dar žaisdamas „Penguines“ komandoje su vartininku Marc-Andre Fleury prieš išėjimą ant ledo, persirengę aprangomis, šiek tiek pasiboksuodavo.

 

Glennas Hallas („Hall of Fame“ vartų saugas) priverstinai pavemdavo prieš kiekvienas varžybas ir tikėjo, kad jei nustos tai daryti jis praloš.

 

Patrickas Roy („Hall of Fame“ vartininkas) turėjo ne vieną prietarą per savo ilgą karjerą. Pirmas: pasikalbėdavo su savo vartų virpstais. Antras: prieš kiekvienas rungtynes išguldydavo rūbinėje savo aprangą ant žemės ir paskui ją apsirengdavo sau įprastu būdu. Trečias: nečiuoždavo per linijas, o jas tiesiog peržengdavo. Ketvirtas: prieš varžybas ant ledo nučiuoždavo iki mėlynos linijos pritūpdavo ir nužiūrėdavo savo vartus.

 

Felixas Potvinas (buvęs NHL vartininkas) prieš kiekvienas varžybas užlipdydavo savo persirengimo vietoje kryžiuką iš lipnios juostos.

 

Waynas Gertzky („Hall of Fame“) – „The great one“, kaip jį visi mėgsta vadinti, turėjo eilę prietarų bei ritualų. Varžybų kelionės metu atsisakydavo kirpėjo paslaugų. Kartą sutiko ir komanda patyrė pralaimėjimą. Priminsiu, kad kelionės šioje lygoje užtrunka ne vieną savaitę. Visada apsirengdavo aprangą tam tikra eilės tvarka: kairės kojos šarvas, kairės kojos gietras, dešinės kojos šarvas, dešinės kojos gietras, šortai, kairė pačiūža, dešinė pačiūža, pečių šarvai, kairė alkūnė, dešinė alkūnė, tada marškinėliai užkišti į dešinę šortų pusę. Pirmą metimą apšilimo metu jis visada turėdavo pataikyti į viršutinį dešinį vartų kampą. Po apšilimo grįžęs į rūbinę pereidavo prie skysčių atstatymo organizme procedūros - dietinė coca cola, stiklinė vandens su ledu, gatorade gėrimas ir vėl skardinėcoke. Ir galiausiai papudruodavo lazdos galą, kuriuo mušamas ritulys su naujagimiams skirta pudra.

 

Chrisas Cheliosas (buvęs NHL gynėjas) turėjo būti paskutinis apsirengęs sportinę aprangą iš visų komandos žaidėjų prieš varžybas.

 

Jocelynas Thibaultas (vartininkas) likus šešioms su puse minutėms iki varžybų pradžios užsipildavo sau ant galvos vandens.

 

Stephanas Quintalas (buvęs NHL gynėjas) varžybų dieną nuo 13.30 val. su niekuo nebendraudavo, neatsakinėdavo į jokius klausimus bei telefono skambučius.

 

Ronas Hextalas (buvęs NHL vartininkas, dabar generalinio direktoriaus asistentas „LA Kings“ klube) apdaužydavo lazda savo vartų virpstus prieš kėlinį ir jam pasibaigus. 

 

Joe Nieuwendykas (buvęs NHL puolėjas, dabar „Dallas Stars“ generalinis direktorius)  vadinamas  vienu geriausiu NHL istorijoje pagal laimėtų numetimų skaičių. O jo įprotis buvo suvalgyti du skrebučius duonos su riešutiniu sviestu prieš kiekvienas varžybas.  

 

Sidney Crosby („Penguins“ puolėjas) pirmas prietaras: varžybų dieną nebeskambina savo mamai, nes paskutinius tris kartus tai padaręs, gavo traumas (išdaužyti dantys, išmuštas petys, sulaužyta kojos pėda). Antras: apvyniojęs lazdas lipnia juosta  prieš varžybas niekam neleidžia jų liesti, jei kas paliečia – vėl pervynioja. Trečias: jei autobusas kelionės  metu kerta traukinių pervažą, jis būtinai turi pakelti savo kojas iš sėdimos vietos ir paliesti langą. Ketvirtas: žaisdamas išvykoje naudoja tik vietinę tos komandos lipnią juostą. Kas gi iš tikrųjų darosi su jais, kuo geresnis žaidėjas tuo daugiau prietarų prisirenka.

 

Brendanas Shanahanas (buvęs NHL žaidėjas) žaisdamas už Detroitą dėvėdavo pečių šarvus, su kuriais žaidė jaunimo lygose. Varžybų dieną turėjo įprotį klausytis tik Madonos dainų.

 

Pelle Lindgberghas (buvęs NHL vartų saugas) po savo šarvais dėvėdavo tuos pačius marškinėlius kiekvienas varžybas, jei jie pradėdavo irti, juos tiesiog susiūdavo ir niekada jų neskalbdavo. Niekada. Lyg nepakaktų ir tokios nesąmonės, jis pertraukų metu gerdavo tik savo švedišką gėrimą „Pripps“ ir tik tuomet jei jame įmesti lygiai du ledo gabaliukai. O jei iš komandos personalo kažkas jam tą gėrimą užtaisydavo, jis būtinai paimdavo jį tik dešine savo ranka.

 

Kyle Mclarenui (buvęs NHL gynėjas) prieš varžybas vienas iš žaidėjų nuotaikai pakelti pakeitė šalmo stiklą į gelsvai užtamsintą. Jis to nepastebėjo, nes yra daltonikas. Kadangi tas varžybas sužaidė puikiai, įmušdamas lemiamą įvartį, nusprendė stiklo nekeisti ir žaisti su juo toliau.

 

Bruce'as Gardineris (buvęs NHL puolėjas) būdamas dar naujokas, kai žaidimas gerai nesiklojo, komandos senbuvis Tomas Chorske patarė štai ką: „Tu per daug gerbi savo lazdą, manau, metas tau ją pamokyti ir panardinti jos galą į unitazą". Tai suveikė, ir jis karts nuo karto tai pakartodavo.

Komandų prietarai:

 

„Detroit Red Wings“: tradicija mesti ant ledo aštuonkojį tapo nuo tada, kai 1952 m. Detroitas per atkrintamąsias varžybas išplėšė aštuonias pergales iš eilės ir laimėjo Stenlio taurę. Tuo metu to pakakdavo...

 

„Philadelphia Flyers“: 1970 m. komanda tikėjo, kad Amerikos himnas sudainuotas Kaite Smith „God Bless America“ atnešė jiems sėkmę ir padėjo gerai sužaisti sezoną (62-13-3).

 

„New York Rangers“: 1950-51 m. pirma pusė  sezono buvo viena prasčiausių Rangers istorijoje. Tačiau restorano vadovas sukūrė gėrimą „concoction“, komandai jo atsigėrus rangeriai laimėjo 13 varžybų iš eilės ir užbaigė sezoną penktoje vietoje.

 

„New York Islanders“: būtent jiems turėtume būti dėkingi už barzdų auginimą atkrintamųjų varžybų metu, nes 1980-1983 m. tarpe jiems pavyko laimėti keturias Stenlio taures. Manoma, barzdų auginimas buvo viena iš priežasčių.

 

Mindaugas Kieras (Lietuvos nacionalinės rinktinės gynėjas, nepapuolęs į NHL...:)): kaip ir kaip nuobodžiai tai beskambėtų, aš iš esmės tikiu rutina. Kiekvieną varžybų dieną darau tam tikrus dalykus visada vienodai, o jei kas nuslysta į šoną, tikrai į medį netuksenu prašydamas sėkmės. Sporte yra pakilimų bei nuopuolių, todėl turi laikytis to, kuo tiki ir pasitikėti savimi.

 

Ačiū už dėmesį! :)