Sostinės ledo ritulio akademijos stovykloje meistriškumo paslaptis atskleidė trijų šalių treneriai

 „Ledo ritulį sportuojantys vaikai vėliau lengviau randa savo vietą gyvenime, nes yra drausmingi ir psichologiškai tvirti“, - įsitikinęs ledo ritulio treneris iš Latvijos Maksimas Bogdanovas. Jis kartu su kitais treneriais šią savaitę dalijo patarimus jauniesiems sportininkams, susirinkusiems į Sostinės ledo ritulio akademijos surengtą meistriškumo stovyklą.

 

Penkių dienų stovykloje dalyvavo net 28 ledo ritulio skonį jau anksčiau pajutę vaikai iš visos Lietuvos. Jie meistriškumo sėmėsi ne tik iš 10 metų treneriu dirbančio M.Bogdanovo, bet ir Sostinės ledo ritulio akademijos įkūrėjo, buvusio Lietuvos rinktinės kapitono Artūro Katulio ir mūsų šalyje gyvenančio kanadiečio Chriso Woodfordo.

 

„Stovykla buvo atvira – joje dalyvavo ne tik mūsų akademijos auklėtiniai. Čia susirinko vaikai, jau mokantys čiuožti, žaidę ledo ritulį. Krūviai buvo didesni, nei paprastai. Dirbome nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro. Kasdien du kartus treniravomės ant ledo, vyko bendro fizinio pasirengimo pratybos. Labai svarbios buvo ir teorinės pamokos. Jų metu daug kalbėjome apie drausmę, žaidėjų elgesį ant ledo”, - pasakojo A.Katulis.

 

Jaunuosius ledo ritulininkus ir jų tėvus į stovyklą atviliojo ne tik noras vasarą pakelti meistriškumą, bet ir galimybė padirbėti su iškart trimis skirtingų ledo ritulio mokyklų treneriais.

 

Pirmą kartą mūsų šalyje treniruotes vedė M.Bogdanovas. Jis iki 20 metų pats žaidė ledo ritulį, o po to nutarė pasukti trenerio keliu.

 

Iš Liepojos kilęs specialistas devynerius metus dirbo šio miesto ledo ritulio klube „Metalurgs“. O nuo praėjusių metų yra Liepojos sporto žaidimų mokyklos treneris. „Tai iš esmės yra tas pats. Tik kai bankrutavo pagrindinis klubo rėmėjas metalurgijos fabrikas, visą „Metalurgs“ sukurtą ledo ritulio piramidę, kuri laikoma pavyzdine Baltijos šalyse, ėmėsi globoti miesto savivaldybė“, - paaiškino M.Bogdanovas.

 

Būtent „Metalurgs“ jis susipažino su šioje komandoje žaidusiu A.Katuliu. Vaikų treneris padėjo vyresniajam lietuvio sūnui Dominykui tvirtai atsistoti ant pačiūžų.

 

„Man labai patiko Maksimo požiūris į vaikus, jo treniruočių metodai. Dominykas labai sparčiai progresavo. Todėl pernai, kai tik įkūriau akademiją, ne kartą kalbėjausi su Maksimu, klausiau jo patarimų. O kai nutarėme rengti meistriškumo stovyklą, pamaniau, kam dairytis kažkur toli, kai yra žmogus, kurį aš pažįstu, kuriuo pasitikiu ir kuris puikiai dirba“, - teigė A.Katulis.

 

Sėkmingą M.Bogdanovo darbą įrodo tai, kad trys jo auklėtiniai praėjusį sezoną atstovavo Latvijos jaunių iki 18 metų rinktinei, tapusiai pasaulio čempionato pirmojo diviziono A grupės nugalėtoja ir šį sezoną žaisiančiai elito divizione.

 

„Tikiu, kad šie vaikinai vėliau apsivilks ir Latvijos vyrų rinktinės aprangą. Keli žaidėjai rungtyniauja tarptautinėje lygoje MHL, keli išvyko į Norvegijos klubus, Šiaurės Ameriką“, - pasididžiavimo savo auklėtiniais neslėpė M.Bogdanovas. Jo mokinių yra ir Lietuvos aštuoniolikmečių rinktinėje – Dominykas Bogdziulis, Emilijus Krakauskas.

 

Su šia 1997-1998 m. gimusių žaidėjų karta treneris atsisveikino prieš trejus metus, jaunuosius ledo ritulininkus meistriškumo keliu vedęs nuo pirmųjų jų rimtų treniruočių ant ledo. „Pas mus įprasta, kad treneris surenka komandą ir su ja dirba iki tam tikro amžiaus. Dabar jau turiu naują grupę“, - aiškino M.Bogdanovas.

 

Po Sočio olimpinių žaidynių, kuriose Latvijos rinktinė prasibrovė į ketvirtfinalį, ledo ritulys šioje šalyje – vėl ant bangos, vaikai veržiasi į treniruotes. Paklaustas, nuo kokio amžiaus geriausiai pradėti treniruotis, M.Bogdanovas sakė: „Amžius nėra labai svarbus. Žinoma, jaunesnių nei ketverių metų vaikų geriau dar nevesti į pratybas. Nes vaikas turi pats suprasti, kas vyksta, ką ir kodėl reikia daryti. O viršutinės amžiaus ribos net negaliu įvardinti, kadangi jei vaikas turi noro ar talento, jis gali tapti geru žaidėju pradėjęs sportuoti ir kiek vėliau.“

 

Sunkiausia, anot patyrusio specialisto - pradžia. Nes tada treneris pakloja pamatus ne tik vaiko, bet ir savo darbo su juo ateičiai.

 

„Treneris vaikui yra kaip antras tėvas. Jis turi būti ir mokytojas, ir psichologas. Reikia labai atsakingai žiūrėti į darbą, nes vaikai treniruodamiesi vystosi ir fiziškai, ir psichologiškai. Jie išmoksta drausmės, kuri ledo ritulyje labai svarbi. Ledo ritulį sportuojantys vaikai išauga labai drausmingi. Jie nuo mažens žino, kas yra darbas ir drausmė. Todėl po to jiems daug lengviau rasti vietą gyvenime net nežaidžiant ledo ritulio“, - dėstė M.Bodanovas.

 

Ir jis, ir A.Katulis pripažino, kad labai svarbu treniruotes vaikams padaryti kuo įdomesnes, nes tada darbas – daug naudingesnis. Todėl stengiamasi į pratybas įtraukti pratimus, kurie vaikams atrodo kaip pramoga, o išties yra itin svarbūs keliant meistriškumą. Vaikams tenka įveikti kliūčių ruožus, pasivaržyti tarpusavyje, pamušinėti ritulį į vartus.

 

„Stovyklos naudingos ne tik vaikams, bet ir treneriams. Nes mes mokomės ne tik iš knygų. Labai svarbu kuo daugiau bendrauti su kitais specialistais, stebėti jų darbo metodus. Po to visą gautą informaciją analizuoji ir stengiesi naujoves pritaikyti savo darbe“, - teigė M.Bogdanovas. Pasak jo, stovykla Vilniuje pagal lygį ir sąlygas nieko nenusileidžia vykstančioms Latvijoje.

 

Sostinės ledo ritulio akademija šį sezoną planuoja surengti dar vieną meistriškumo stovyklą. Gali būti, kad joje dalyvaus su akademija bendradarbiaujantis garsus Ukrainos specialistas, Amerikoje dirbantis Borisas Doroženka, kurio sukurta treniruočių metodika žinoma visame pasaulyje.